100 g jautienos už 100 € ir dar šis bei tas

Kas daro maistą išskirtinį? Vieta, kurioje valgote? Šefo įgūdžiai? O gal kompanija, su kuria kartu mėgaujatės maistu? Tikėtina, kad visi šie veiksniai yra svarbūs, o ir dar daugiau, kaip antai, nuotaika, savijauta bei visa kita eilė sudėtingai apibrėžiamų faktorių. Tačiau prie viso šito aš norėčiau pabrėžti istoriją - pasakojimą apie tą konkretų maistą.

Aną savaitę turėjome garbės sudalyvauti vakarienėje tradiciniame japoniškame restorane. Nors mus su žmona pakvietę žmonės primygtinai teigė, jog tai yra tiesiog izakaya (tradicinė japoniška užeiga, baras), iš patiekiamų patiekalų ir pačios aplinkos taip nepasakysi. Nesu daug izakajų matęs, bet šita buvo aukščiau jų visų. Taigi, toje vietoje turėjome galimybę mėgautis visa eile patiekalų, reprezentuojančių Gifu regiono ir bendrai, japonišką virtuvę. Nebandysiu apsimetinėti, ingredientų bei pačių patiekalų pavadinimų neatsimenu - tam reikia turėti gilesnį susipažinimą su Japonijos virtuvės tradicijomis. Tačiau absoliuti dauguma buvo jūros gėrybės - žuvys, moliuskai, aštuonkojai. Šalia to, įvairios daržovės bei mėsa.

Japonai mėgaujasi gera virtuve - nesvarbu, ar tai jų, ar užsienio kilmės. Mėgaujasi ne tik skoniu, kvapu, bet ir vaizdu, todėl turbūt įprastas dalykas yra matyti japonus restoranuose fotografuojančius maistą. Dabar tai daro labai daug kas, tačiau su šiuo fenomenu susidūriau pirmiausia japonų dėka ir greitai pats įpratau. Kažkaip savaime gaunasi, jog gavęs patiekalą, iš pradžių padarai jo nuotrauką - maža kas, dar prisireiks kur panaudot. O dabar retai kur rasi neestetiškai patiektą maistą. Lėkštės atkeliauja gražiai užpildytos, jų turinys būna dailiai sukomponuotas. Išimtys dažniausiai pasitaiko su pietų meniu, nes ateini pavalgyt greitai, skaniai ir pigiau - estetika nueina į ketvirtą planą. Tačiau šį kartą kalbame apie nepietų meniu, tad užmeskite akį į nuotraukas.

Atnešamų lėkščių vis daugėjo - valgyti ir bendrauti tapo vis sudėtingiau, nes visko tiesiog nebuvo įmanoma suvartoti taip greit.

Ir visa tai buvo tik pradžia. Užkandukai, sakytum. Tada atkeliavo sriubų dubenys. Kadangi visi dubenys buvo skirtingi, vakarienės dalyviai varžėsi jan-ken-po stiliumi (a la, pamarskomu). Laimėtojas išsirenka pirmas ir taip toliau.

Tarsi to būtų negana, atėjo dar viena lėkštė su skirtingais kushikatsu - ant iešmo suverti ir aliejuje pagruzdinti kąsniukai. O suverti galima bet ką - mūsų atveju, buvo vištienos, bulvių kroketų, porų ir dar kažko. Juos reikia valgyti vieną kartą pamirkius į padažą, kuris skirtas visiems. Kadangi vienas iešmelis gauna vieną pamirkymą, nelieka problemos dėl sanitarinių sumetimų, kaip antai, "o jei pamirkysiu jau prakąstą iešmelį ir mano seilės bus bendrame indelyje??". Kushikatsu yra populiarus greitas maistas vakarinėje Japonijos dalyje. Ypač daug tokio maisto restoranų Osakoje.

Toliau buvo dar geriau. Net žinant, jog lietuvis visada išalkęs, tačiau viskam yra ribos. Bet tik ne japoniškos vakarienės gausumui. Po to sekęs patiekalas maloniai pribloškė, mat tai buvo garsioji Hidos jautiena. Teigiama, kad 100 g jos kainuoja nei daug, nei mažai - 100€. Vėlgi, kaina priklauso nuo daug ko, tačiau jei gyvulys auginamas masažuojant, girdant alumi (!) ir kitaip lepinant, kad tik gautųsi ypatingos tekstūros mėsa, tada viskas įmanoma. Ir ties šia vieta verta pakalbėti apie mano minėtąją istoriją, pasakojimą - tai, kas daro maistą ypatingą.

Jei niekas nebūtų papasakojęs, kuo išskirtinė yra ši mėsa, ją būčiau suvalgęs be didesnių ceremonijų. Tas nereiškia, kad įprastai ryju kaip žąsis; netgi priešingai - kompanijoje dažniausiai būnu paskutinis, kuris pavalgau. Tačiau šįkart, žinodamas mėsos ypatingumą, norėjosi valgyti dar lėčiau. Kiekvienas krimstelėjimas tartum atskleidė vis papildomą Hidos jautienos skonį, tad kuo ilgiau kramtai, tuo skanesnė ji darosi. Tik yra bėda - ji tirpsta burnoje, tad kramtyti ilgai tiesiog nepavyksta. Ir sakydamas "tirpsta" aš neturiu omeny metaforos, mėsos griežinėliai yra tokie minkšti ir ypatingai patiekti, jog išnyksta bekramtant. Ir visą tą laiką mąstai, koks visgi išskirtinis yra šis patiekalas. Ir išties skanus.

Ir ne, tai nebuvo vakarienės pabaiga. Jau nuoširdžiai nebesugalvojant, kaip dar kas nors gali tilpti pilvan, atėjo dar vienas dubuo. Jame buvo ryžiai, ant kurių viršaus ne kas kito, o troškinta Hidos jautiena. Tokio tipo patiekalas, gyūdonas (gyuudon), yra itin populiarus ir sotus užkandis, mielai valgomas tiek per priešpiečiams, tiek pietums. Užkandinių tinklas Yoshinoya šituo ypač garsus, tačiau nėra itin gerai lyginti Yoshinoya gyūdoną ir tai, ką gavome šiuokart. Bet, vėlgi, jei nežinočiau, kad tai ypatingoji jautiena ant viršaus, gal mėgavimosi būtų buvę kiek mažiau. Ypač dėl to, kad nuoširdžiai buvau sotus.

Ir, žinoma, koks valgis be deserto. Jam buvo patiekta pasirinkto gėrimo puodukas ir ledų porcija. Aš insktinktyviai ėmiau kavos, ir pasimėgavimui gavau juodos, kvapnios kavos puodelį. Lietuvaičiai įpratę gerti itališką kavą (bent jau tokie gamintojų vardai matomi kavinėse pas mus), o japoniškai patiekiama kava yra kiek kitokia. Jos mažiau, ir praktiškai be šansų gauti latės ar kapučino, jei kalbame apie tradicinius restoranus, kavines ar, šiuo atveju, "izakają". Lačių, kapučinų ir kitokio pramano galima rasti gausybėje Starbucks, Tully's, Doutor ar kitose kavinėse.

Alkoholio vartojimo kultūra yra atskira platesnė tema, tad itin nesiplėsiu, bet ateičiai patarimas - jei japonas nuoširdžiai bando pasakyti, kad jau nebenori, tai jis meluoja. Sakės pilti reikia. Ir nesvarbu, ką sako šalimais sėdinti žmona. Jai irgi reikia įpilti dar. Nes japonas pats sau nesipils, ypač, jei kalbame apie vyresnius ir tokį subtilumą palaikančius japonus. Tad pamačius tuščią stikliuką, reikia priešais esantį stalo draugą aptarnauti. Jokių "bet".

Pabaigai, kaina. Gausi, nepriekaištingai patiekta, Hidos jautiena pagardinta ir su mandagiu aptarnavimu (kitokio, beje, Japonijoje ir nerasite) vakarienė atsiėjo... Nežinau, kiek. Jei tave kviečiasi vakarienės, japonai viską ir sumoka. Būna, net čekio neparodo. O kad būtų dar diskretiškiau, kartais vakarienės pabaigoje tiesiog atsiprašo į tualetą ir pakeliui sumoka viską.

Tokia tat istorija šiam kartui.