Pirmas blynas

Pirmų kartų bėdos ir iššūkiai. Ir pasiteisinimai dėl to.

Okonomiyaki - tradicinis japoniškas blynas iš daržovių ir pasirenkamų ingredientų. Šitas valgytas Kioto stoty, 2017 m. lapkričio 28 d.

Pradėjus kurti šį blogą, pirma mintis buvo padaryti jį gerą. Ar bent jau tenkinantį minimalius padorumo kriterijus. Bėda ta, kad tokie kriterijai neišvengiamai būtų subjektyvūs, tad jei lankydamiesi šitame puslapyje nuspręsite, kad jis nėra geras - na, čia jau jūsų nuomonė. Sutinku, kad ją jūs turite, bet nebūtinai sutinku su ja pačia.

Žmonės greičiausiai pastebi tekstą, kuris yra išskirtas. Ir nieko čia nepadarysi.

Šitas psichofiziologinis pašmaikštavimas buvo ne šiaip sau. Tai iš esmės yra supaprastinta priežastis, kodėl atsirado šis tinklaraštis.

Socialiniai tinklai ir jų taisyklės

Manau, nesuklysiu teigdamas, jog šiais laikais priemonių, skirtų palaikyti socialinius ryšius, yra daugiau, negu paties bendravimo. Tačiau kiekvienas iš socialinių tinklų turi savo taisykles ir pagrindinę paskirtį (meta-paskirtis yra bendravimas, kas be ko) - vieni prioritetizuoja vaizdus, kiti - trumpus įrašus, treti bando inkorporuoti viską. Tačiau kas tinka viskam, netinka niekam (čia iš skalbimo miltelių reklamos, jei neklystu). Ir galiausiai, kiekvieno iš socialinių tinklų vartotojų akys atbunka, nes teksto paklodės ten nedera. O pasakyti norisi kartais daugiau, nei vienas sakinys.

Ypatingai čia akcentuoju visų mėgstamą veidaknygę, kaip kartais yra vadinamas Facebook. Šią platformą aš ir pats mėgstu bei naudoju, tačiau ji yra tapus pernelyg atvira ir nuvaikščiota, kaip požeminė perėja Vilniaus gatvėje Kaune. Ten sustoji, jei išgirsti smagiai grojantį gatvės muzikantą arba jei prisireikia gėlių kur pakeliui (beje, šito pats nebuvau daręs ten). O faktas, kad ant perėjos lubų yra įtaisytas vadinamasis Kauno akcentas su atstumais iki lankytinų ar svarbių objektų, mažai kam pastebimas. Net jei ir pastebimas, tai nebūtinai svarbus. Tas pats ir Facebook - sustoji ilgiau ties kokiu įrašu tik tada, kai jis tikrai patraukia akį (beje, ar kas nors naršo FB su įjungtu vaizdo įrašų garsu?).

Be abejo, FB leidžia daryti tekstinius įrašus, ir visai netrumpus. Bet šita priemone besinaudojančių yra turbūt mažiau, nei palaikančių dabartinę valdančiąją daugumą Lietuvoje (politikavimas bet kokiu atveju prasiverš nūdienos lietuvio diskurse, čia irgi nieko nepadarysi). Taip jau gaunasi, kad pamatęs ilgesnį įrašą naujienų sraute aš retai kada spaudžiu "žiūrėti daugiau". Ir tikiu, kad aš ne vienas toks. Žinoma, įdomūs įrašai patraukia dėmesį ir rankos refleksas "varom toliau, ko čia lauki" išsijungia trumpam. Bet tokių būna ATVEJAI. Tai tarsi įspraudžia į tam tikrą papročių ir nerašytų taisyklių glėbį ir dėl to netgi nesinori rašyti ant savo sienos. Užtenka įkelti nuotraukų albumą, kuris po paros laiko jau būna nusmukęs žemai į laiko juostos galą, tad nieks jo nebemato.

Tai sąlygoja ir nenorą dėti per daug suasmeninto pobūdžio informacijos. Stengiesi, sumąstai, kad būtų kaip geriau, o per tą tavo dalelę dūšios tiesiog prabėga, prasibraukia šimtai pirštų, tarsi nuvalydami visą sukauptą energiją. Taip ir lieki nuogas prieš visus, tarsi rėkdamas dėmesio, bet niekas tam neturi laiko.

Visa tai turint omenyje, buvo nuspręsta ilgesnius tekstus surašyti į atskirą platformą. Vietą, kurioje apsinuoginti mažiau gėda, nes ji ir sukurta, kad būtų intymesnė, uždaresnė, į kurią ateina tik besidomintys. Pamato, paima dalelę tavęs, o jei yra noras, palieka dalelę savęs. Tokia tat šios vietos idėja.

---

Kaip supratote, visi esate laukiami reaguoti į tai, kas parašyta. Komentuokite, pykite, pritarkite, dalinkitės (jei nesarmata) - tik, žinoma, kultūringo bendravimo ribose. Juk nesispjaudote svečiuose ir nekeliate kojų ant pietų stalo.