Yra vietų, kurias atpažįstame iš pavadinimo, yra vietų, kurias iškart galime įvardinti pamatę nuotrauką. Ir yra vietos, į kurias reikia nuvykti pačiam, kad suprastum jų paprastą, bet įtaigų grožį. Tokia vieta yra Joro (養老, Yōrō) miestelis.
Žinomas jau apie 1300 metų, Joro miestelis įsikūręs kalnų papėdėje, dosnios gamtos prieglobstyje. Teigiama, kad vieta graži apskritus metus ir šis grožis pirmiausia yra dėka nenustojančio ošti Joro krioklio. 1985 m. įtrauktas į šimto gražiausių vandens telkinių sąrašą, kurį sudarė Aplinkos agentūra.
Joro krioklys.
Girdėję gerų atsiliepimų apie vietą, susidomėjome galimybe ir patys ten nuvažiuoti. Joro miestelis įsikūręs visai netoli nuo mūsų gyvenamos vietos – toje pat prefektūroje (Gifu), kiek daugiau nei 30 minučių traukiniais, su persėdimu Ogakio (大垣, Ōgaki) mieste. Bendra suma į vieną pusę – 650 jenų (5,05 eur.).
Vienintelis dalykas, kas kėlė truputį nerimo, tai oras. Norėdami pilnai pasimėgauti gamtos teikiamais malonumais mažiausiai norėjome šlapti lietuje ar būti košiami šalto vėjo. Ir to išvengti iš esmės pavyko – nors oro temperatūra buvo ganėtinai nepatraukli, tačiau bent jau nelijo.
Simos apranga pasako viską apie orą.
Manydami, kad į Joro nuvykti galime ganėtinai greitai, į pradinę stotį važiavome neplanuodami suspėti į konkretų traukinį. Dėl tos priežasties mums belipant laiptais į stotį, kaip tik vienas traukinys ir pravažiavo, taip priversdamas mus laukti 15 minučių atvykstant kito. Tuo metu jau rimčiau ėmėme svarstyti konkretaus tvarkaraščio laikymąsi. Pagal jį, persėsti į kitą liniją (bei pereiti į kitą stotį) reikėtų per 2 minutes, o tai yra gana trumpas laiko tarpas, ypač nežinant, kur yra kita stotis. Žinoma, mums planas A nepavyko – traukinio perone jau nebebuvo, kai atskubėjome. O ir su mūsų kortelėmis praeiti nebūtų buvę galima – tam reikėjo nusipirkti popierinį bilietėlį iš aparato. Tokiu būdu gavome papildomą pusvalandį laukimo.
Christmas songs medley @Ogaki Aqua Walk, December 9, 2108
Prie Ogakio stoties esančiame pramogų ir prekybos centre pasimėgavome gyva muzika.
Atvykus kitam traukiniui, mes jau buvome pasiruošę ir laukėme stotyje. Joro geležinkelis (taip vadinasi tą liniją aptarnaujanti kompanija) truputį taupo inovacijų prasme – popierinius bilietėlius atžymi konduktorius, stovintis lauke ir šaltyje. Jis taip pat patikrina ir surenka atvykstančių keleivių bilietėlius. Nėra elektroninių vartų.
Bilietėlis į Joro. Jau pažymėtas raudonu antspaudu stoties konduktoriaus.
Mūsų traukinukas irgi ne naujausio modelio – dviejų vagonų, visiškai vietinis ir su ventiliatoriais palubėse vietoj kondicionierių. Užtat sėdynės šildomos nevaikiškai ir leidžiama vežtis dviračius!
Yoro railway from Ogaki to Yoro town
Šioje atkarpoje sutrukę 20 minučių pasiekėme mums reikalingą Joro stotį. Vos išėjus, mus pasitiko labai pozityvus diedukas savanoris-informacijos teikėjas. Mielai papasakojęs, kur ir kaip keliauti, teigiamai nustebino savo geografijos žiniomis, išvardindamas visas tris Baltijos šalis.
Pasiruošę užkariauti Joro!
Nors nuo stoties iki Joro krioklio yra tik apie du kilometrus, distancija visa yra į įkalnę, tad mielai pasinaudojome suteikta galimybe su nemokamu autobusiuku nuvykti iki parko pradžios; maždaug 5 minutės kelio autobusiuku, tačiau pataupėme kojas pėsčiųjų zonai.
Vis dėlto, turizmo sezonas Joro miestelyje jau pasibaigęs ir tai puikiai matėsi iš apytuščių viešųjų erdvių, kurios yra ganėtinai plačios. Vaikų atrakcionas dirbo ir jame matėsi lakstančių bamblių – viduje neturėtų būti vėsu.
Atvykus iki galutinės stotelės, pamatėme eletromobiliukus, kuriuos dėdė savanoris minėjo anksčiau. Smagu, pagalvojom, bet nujausdami, kad viso maršruto vis tiek neapvažiuosim, palikome juos kitiems. Ilgai savo eilės jiems nereikėjo laukti, mat po poros minučių vienas toks pro mus pravažiavo pilnai užsėstas su lankytojais iš Pietryčių Azijos.
Kalnų šlaitai dar žaliuoja-raudonuoja-geltonuoja, o horizonte esantys kalnai jau pabalę nuo sniego. Abipus upelio prisodinta sakurų - pavasarį šičia turėtų būti rausvai balta nuo žiedų.
Bet kokiu atveju, Joro parkas turi būti lankomas neskubant. Tiek dabar, besibaigiant lapų spalvų kaitai, tiek pavasarį, kai čia pražysta daugiau nei 3000 sakurų, tiek vasarą, kai aplink žalia ir gaivu didžiulių medžių pavėsiuose; dėl žiemos garantuoti negaliu, nes jei šalta, tai savaime ilgai nesinori būti lauke, tačiau turistiniai lankstinukai pateikia nuostabius sniegu apklotų medžių vaizdus, kurias grožėtis taip pat norėtųsi iš lėto.
Pakeliui į Joro krioklį.
Pasirinkdami gruodžio vos ne vidurį mes truputį rizikavome, mat dažniausiai tiek ilgai spalvoti medžiai neišbūna. Tačiau mums visai pasisekė, nes vaizdai, nors ir beblėstantys, vis dar buvo kerintys.
Kartu jais mėgavosi tiek ir vietiniai, tiek ir užsienio turistai. Žmonių srautas nebuvo įkyrus, nors negalima sakyti, kad buvo tuščia. Priėjus Joro krioklį, didžiausią parko įžymybę, vietos nuotraukai teko truputį luktelti.
Krioklio fragmentas.
Krioklio išgarsėjimo legenda sako, jog kartą čia atvyko jaunas medkirtys, ieškodamas tinkamų kirsti medžių. Šis darbas jam padėjo išlaikyti savo seną tėvą, kuriam labai patiko sakė, o ji kainavo pinigus. Taigi, atlkydęs iki Joro krioklio, vaikinukas pamąstė, kaip smagu būtų, kad visas šis krentantis vanduo būtų sakė! Ir tuo metu paslydęs ant samanoto akmens tėškėsi ant žemės. Po kurio laiko atgavęs sąmonę pamatė, kad šalimais esantis šaltinis pilnas ne vandens, o sakės! Prisipylęs į gertuvę parnešė to vandens tėvui, kuris žinią sutiko skeptiškai, tačiau gurkštelėjęs nenusivylė. Antrą sykį atsigėręs jis atgavo jaunystę – pražilę plaukai vėl pajuodo, o susiraukšlėjusi oda tapo lygi. Garsas apie stebuklingą vandenį pasklido iki pat sostinės Naros iš kur atvykusi imperatorė Genšio pati išsimaudė stebuklinguose vandenyse ir paliudijusi jo stebuklingą galią netgi vieną iš valdymo erų pavadino „Joro era“ (truko nuo 717 m. lapkričio iki 724 m. vasario).
Ar vanduo išties stebuklingas, pasakyti sunku, nes prieiti iki vandens nebuvo leidžiama. Tai yra savaime suprantama, nes greitai atsirastų norinčių savo sveikatą pabandyti pataisyti ir vieta prarastų savo reprezentatyvią išvaizdą. Iš kitos pusės, Lietuvoje taip pat esama stebuklingų šaltinių, gydančių skirtingas ligas ar negalavimus – tik paieškoti reikia. Ir sieros kvapo nepabijoti.
Apžiūrėję krioklį, grįžimui pasirinkome kitą upelio pusę. Spalvoti lapai, šlaitai ir upelio vaga apačioje išties puikiai atrodė. Kai grįžinėjome pro parduotuvėlių gatvę, prekeiviai jau užsidarinėjo; ketvirta valanda reiškė, kad temstant ir lankytojų nebebus. Gal ir tiesa, nes už mūsų dar ėjo keletas žmogelių, tačiau miniomis nekvepėjo.
Vaizdas į takelį, kuriuo ėjome į priekį. Sodrios spalvos dvelkia mistika ir ramybe.
Į stotį parsigauti nusprendėme pėsčiomis – į pakalnę eiti visai smagu, o ir stotis prie pat. Juolab, kad autobusiuko būtų tekę laukti apie 20 minučių – per tiek ir patys sugebėtume nueiti. Tai, beje, pasitvirtino, tačiau traukinio vis tiek teko luktelti dar 15 minučių. Stotyje po truputį rinkosi žmonės, tačiau kai kurių pasiruošimas pasivaikščiojimui gamtoje prie 7-8 lapsnių atrodė neįtikinantis – megztukai, vasariniai bateliai, jokių pirštinių. Ir ne, jie nebuvo išvaryti iš namų, tai buvo tiesiog turistai, neįvertinę oro temperatūros. Prigavę šildomas traukinio sėdynes jie atrodė ganėtinai laimingi. Mes, beje, taip pat, nors sušalti labai ir nespėjome.
Joro stoties perono lubos papuoštos įvairiomis tradicinės formos gertuvėmis. Su panašia gertuve legendinis sūnus parnešė savo tėvui stebuklingojo vandens/sakės. Kažin, ką apie tai Veryga pasakytų?
Grįžimas namo buvo sklandus, su vakariene Ogakio mieste ir gražiais atsiminimais apie dienos vaizdus. Tik vis neapleido keistas jausmas – beveik gruodžio vidurys, medžiai dar su spalvingais lapais, o aplink Kalėdų mugės, eglutės, dekoracijos, dainos... sezonų samplaika.
Ogakio stoties prieigos žiba tviska gražiomis Kalėdų dekoracijomis.
Apibendrinant, išvyka buvo trumpa, ne iš brangiųjų tačiau be abejo, verta. Ir tik įrodo, kad dėmesio vertų objektų yra praktiškai tavo kieme.
Pabaigai - sobos makaronų porcija su kepsniuku ir ryžiais. Sotu gardu, tik vos pilvą parnešiau po visko.
