Kiek yra Japonijų?

O kiek yra Lietuvų? Arba Žemaitijų? Plungių? Atsakymas paprastas - labai daug.

Kodėl niekada nepamatysite tokios Japonijos, kokią matau aš? Arba, atvirkščiai - kodėl man nepavyks patirti tokios Japonijos, kokią ją patiria kiti?

Turbūt kasdien tokie klausimai nekyla, nes yra ir svarbesnių dalykų, apie kuriuos reikia galvoti. Ką šiandien valgysiu? Kaip apsirengsiu į darbą? Kaip pasiteisinsiu dėstytojui, jog neperskaičiau duoto straipsnio? Šiandien spręsdamas panašias buitines dilemas pamąsčiau, kad mano taip mėgstami dalykai ar, konkrečiau kalbant, vietos gali būti visai nieko vertos kitiems žmonėms. Net kai kalba eina apie tokias vietas, kaip Plungė. Ar Japonija.

Žinoma, Japonija yra didelė. Ne pati didžiausia šalis pasaulyje, bet itin įvairi. Ir apie ją kalbėdamas aš kalbu apie savo Japoniją. Tą, kurią patiriu savo juslėmis ir potyrius interpretavęs perteikiu kitiems. Kaip žmonės tą supranta, tik jie patys gali atsakyti. Fragmentiška nuotraukų, vaizdo įrašų ir tekstų mozaika tik nedidele dalimi atspindi tai, kas vyksta kasdien aplink. Ir vis dėlto, ta mozaika tam tikra prasme perteikia Japoniją.

Pagalvojau, kur reiktų nueiti, jei kas paprašytų parodyti mėgstamiausią vietą mano gyvenamojoje aplinkoje. Ne dėl to, kad čia nieko įdomaus nėra, o dėl to, kad tai pernelyg subektyvu ir yra didelė galimybė, kad parodyta vieta bus nesuprasta pakeleivio. Tada lieka viena išeitis - visuotinai pripažinti lankytini objektai. Bet ir čia subjektyvumo gausu.

Be abejo, nesu pirmas, taip pagalvojęs, tačiau ši mintis iškilo pamąsčius apie turizmo sektorių ir žmonių lūkesčius, leidžiantis į keliones. Tai gal keliauti be pasiruošimo ir be išankstinio nusistatymo, be didesnių reikalavimų objektams? Nes kai nėra lūkesčių, nėra ir nusivylimo.

Tarkim, apsilankote Himedžio pilyje pirmą kartą. Himedži pilis - UNESCO paveldo objektas, viena garsiausių vietų Japonijoje, ypač populiari tarp lankytojų pavasarį, kai aplink pilį pražysta gausybė sakurų. Tačiau jūs apie tai sužinote tik prieš pat išlipdami iš autobuso. Vasario pradžioje. Aplink nei šilumos, nei žalumos. Sakurų žiedus tenka įsivaizduoti žiūrint į nuotraukas Google. Paapgailestaujate ir keliaujate į pilį. Viduje su batais draudžiama - tenka lipti iš šilto apavo ir įsisprausti į šlepetes. Jūsų kojos dydis 44 su puse, tokių šlepečių pilyje nėra. Manote, kad nuotraukomis save padžiuginsite, bet viduje prietema - šviesos pro langus nepakanka padoriai nuotraukai, viskas gaunasi susilieję. Kuo aukščiau į pilį, tuo didesni skersvėjai pučia pro pravirus langus, nes vis kas nors užmiršta užverti juos. O ir pro langą panorama ne pati įspūdingiausia - truputis miestelio, truputis kalnų horizonte. Grįžtate į autobusą nusivylę, o dar ir lietus ima krapnoti. Nuostabu. Tokia jūsų pažintis su vienu įspūdingiausių architektūrinių ir istorinių paminklų Japonijoje.

Vargu, ar tokią vietą atsimintumėte su teigiamomis emocijomis. Ir štai, jau turite savo Himedžio pilį. Šis pavyzdys, be abejo, yra labai hiperbolizuotas, bet mano mintį pagrindžia - kaip mes vietą matome, priklauso nuo daugybės dalykų, kaip antai pasiruošimas kelionei, buvusios patirtys, savijauta, emocijos ir galiausiai oras. Šis sąrašas nebaigtinis. Ką jūs pridėtumėte? Brūkštelkit komentaruose.

---

Koks moralas? Keliauti be lūkesčių yra vargiai įmanoma, nebent keliavimas yra tapęs rutina. Bet tada dingsta ir keliavimo kaip pažinimo įrankio idėja. Ieškoti savų Japonijų, Turkijų ar Latvijų. Keliauti atviromis širdimis ir džiaugtis viskuo, ką pamatai. Ir neliūdėti, jei vietą pamatei kitaip, nei Lonely Planet, Kumpis ar koks Pavardenis.

Pabaigai, nuotrauka pro Himedžio pilies langą:

Himedžio miesto panorama iš pilies bokšto. 2018 m. vasario 23 d.