Nes kaip be Kalėdų? Vos daugiau, nei dvi savaitės liko iki šių gražiausių metų švenčių. Tačiau apie tai kiek vėliau.
Radę laisvą savaitgalio pusdienį, su Sima nusprendėme nuvažiuoti iki Nagojos. Labai objektyviai vertinant, tai - artimiausias didmiestis, nes Nagojoje kaip mieste gyvena apie 2,2 milijono gyventojų, o metropolijoje – virš 10 milijonų; tai yra trečias didžiausias Japonijos miestas, iki kurio iš mūsų stoties nuvažiuoti trunka apie 30 minučių traukiniu be persėdimų ir atsieina 580 jenų (4,5 euro).
Kaip ir bet kur, taip ir į didmiestį (ypač į didmiestį) keliaujama su tikslu. Mūsų tikslas šiai išvykai buvo aplankyti Sugiharos memorialą prie Zuiryo mokyklos ir, jei bus nuotaikos, užsukti į kokią parduotuvę, kurios nerastume Gifu. Su tokiu paprastu planu sėdome traukinin ir išvykome.
Galutinį tašką pasiekti nesunku – iš centrinės Nagojos geležinkelio stoties (JR) reikia pereiti į metro, įsėsti į Sakuradori liniją ir pavažiuoti iki Mizuho Kuyakusho stotelės, išeiti pro 4-tą išėjimą ir orientuotis pagal žemėlapius, kurių gatvėse nemažai. Mes nusprendėme orientuotis pagal save ir dėl to pavaikščiojome kiek daugiau, bet iš esmės iki mokyklos yra 600 metrų tiesia linija.
Zuiryo (瑞陵, zuiryo) mokykla svarbi tuo, jog joje savo laiku mokėsi Čiunė Sugihara. Žinoma, ne jis vienas ten mokėsi, garsių (bent jau vietiniu lygmeniu) asmenų yra ir daugiau, tačiau Sugiharos asmenybė yra kertinė tiek man, tiek Kaunui, tiek ir visai Lietuvai – tikiuosi, kad nesutirštinau per daug spalvų taip teigdamas. Taigi, Zuiryo mokykla taipogi suvokia Sugiharos svarbą ir, kaip teigia informacinė lenta prie Sugiharos memorialinės erdvės, per tris metus buvo sukurta nauja, išsami ir tinkamai Sugiharą įprasminanti vieta (šitą paskutinį pridėjau nuo savęs).
Išties, darbas nuveiktas nemažas. Erdvė atidaryta visai neseniai, šių metų spalio 12 d. Tiek pačios vietos erdvinis sprendimas, tiek surinktos informacijos kiekis ir dizaino sprendimai atrodo patraukliai, šiuolaikiškai bei skatina domėjimąsi. Kadangi pačiam teko garbė truputį prisiliesti prie Sugiharos istorijos, kai kurią pateiktą informaciją vertinčiau kiek kritiškai, bet tai yra smulkmenos.
Pačios erdvės dominantė – bronzinė skulptūrų grupė, vaizduojanti realaus dydžio Č. Sugiharą, duodanti vizos lapą pabėgeliams žydams. Skulptūros itin realistiškos, netgi ganėtinai tiesmukos, kai kalbame apie perduodamą žinutę.
Kažkodėl Lietuvoje tokių iš esmės net nematytume; mūsuose raiškos priemonės ir jų daugiaprasmiškumas galutiniame rezultate yra seniai paėmęs viršų. Tiesiog ŽMOGAUS skulptūros, be stilizuotų proporcijų ar atskirų detalių po nepriklausomybės atgavimo nedaug, kas pastatė. Gerai, yra Laisvės Karys Kauno pilyje, nors ir tuo atveju, du iš trijų skulptorių yra ukrainiečiai. Bet gal mūsuose postmodernas žymiai stipriau įsišaknijo, nei japonų kūryboje. O gal jų miestų planavimo ir dekoravimo komisijos kitaip veikia...
Apžiūrėję vietą supratome, kad jau temsta ir laikas grįžinėti. Liko neapžiūrėtas netrumpas, apie 2 km besitęsiantis "Humanizmo takas", vingiuojantis Zuiryo mokyklos rajone ir aplink. Tačiau tai jau kitos kelionės tikslas.
Sėdėdami metro pastebėjome, kad važiuojame pro centrinį miesto parką (Hisaya Odori Park), kuriame būtent nuo tos dienos (gruodžio 8) prasideda Kalėdinė mugė. Žinoma, tokio dalyko praleisti negalima – ne kaskart pasitaiko proga sudalyvauti šventinėje mugėje pačią pirmą jos dieną.
Išlipę reikalingoje stotelėje kiek sumišome – tikėto šurmulio nebuvo nė kvapo. Dar kelis kartus pasitikrinus renginio informaciją supratome, kad centrinis parkas yra ne toks jau ir mažas, o būtent, jis yra ištįsęs. Išplipę toje konkrečioje stotelėje mes dar turėjome paėjėti apie kilometrą su viršum iki kito parko galo, kuriame ir buvo įsikūręs šventinis miestelis.
Nepaisant to, kad nebuvo itin šilta, visai nepasigailėjome. Kaip vėliau paaiškėjo, centrinio parko dalis, kurioje pradėjome ieškoti Kalėdų, buvo "Susigiminiavusių ir draugiškų miestų atminimo aikštė". Deja, skubėdami nedaug jos apžiūrėjome, tačiau įspūdį paliko nemenką.
Nagojos centrinis parkas kupinas skulptūrų, paminklinių lentų, šurmuliuojančių erdvių su gatvės muzikantais ir paskaitų palapinėmis (kai mes lankėmės, vyko viešas pristatymas apie stichines nelaimes), o pačiame jo centre stūkso televizijos bokštas, truputį menantis Eifelio bokštą.
Įdomus faktas - erdvė prie bokšto yra pavadinta Eliziejaus laukų aikšte. Sutapimas? Manau, kad ne.
Galiausiai pasiekę norimą vietą, galėjome pasijausti kaip europietiško Kalėdų laikotarpio aikštėje su intensyvia karšto alkoholio prekyba, maisto ir suvenyrų palapinėmis, muzikine scena ir, aišku, eglute viso to centre.
Kaip jau tapo įprasta, Kalėdų mugės Japonijoje pristatoma kaip vokiška tradicija, todėl nemažai produktų atstovavo vokiečių gamintojus ar bent jau taip buvo užrašyta ant iškabų. Mudviem svarbiausia buvo karšto vyno taurė ir koks nors užkandis prie to, tad trumpam prisėdę minėtus produktus suvartojome ir patraukėme į Gifu. Prieš tai Nagojos stotyje sukirtome dar po porciją sobos makaronų – kalėdinės mugės metu niekas neprivalgo.