Improvizuota, tačiau itin smagi savaitgalio išvyka pasigėrėti rudeniu ir kultūros paveldu.
Apie šią kelionę galvoti pradėjome prieš maždaug dvi savaites ir tai yra santykinai vėlai, kadangi nakvynės klausimas yra bene sudėtingiausiai sprendžiamas. Tačiau radus neblogą sprendimą (5600 jenų už dvi naktis hostelyje netoli Tennoji stoties) jau galėjome imtis konkretybių. Buvo nuspręsta pirmąją dieną išvykti kuo anksčiau po darbo į Osaką, antrąją (šeštadienį) pakeliauti Kojos kalno (Koyasan) piligriminio tako viena iš atkarpų, apeiti kiek įmanoma daugiau paties Kojos kalno komplekso ir grįžti į hostelį bent iki 22.00 val. Trečiajai dienai paskyrėme Kiotą. Kadangi abu su žmona esame jame buvę jau ne kartą, teko gerai pagalvoti, ką norime apžiūrėti šįkart. Pasiekus kompromisą, nekantriai ėmėme laukti išvykimo dienos vakaro.
Penktadienis
Pasiruošimas kelionei neužtruko daug laiko. Į kuprinę buvo sutalpinti esminiai daiktai - nuotaikingos kojinės, sportiniai marškinėliai, užtikrinantys gerą kūno savijautą judant, rankšluostis (nes hostelis jų neduoda), higienos reikmenys, fotoaparatas su dviem objektyvais, kelioninis universalus peiliukas, palapinsiaustė, išorinė baterija (ar jūsų telefonai taip pat išsikrauna per pusdienį?), užrašų knygutė, kurioje buvo surašyti esminiai kelionės tvarkaraščiai ir pakeleivis Šonas. Talpion Vaude Bike Alpin 25+5 kuprinėn būtų tilpę ir daugiau, bet ir šito užteko.
Iš Nishi-Gifu stoties pajudėjome apie 18:30, Tennoji stotyje buvome prieš devynias (bendras atstumas apie 180 km). Atvykusius mus pasveikino kalėdiniais motyvais žybsintys didžiuliai ekranai.
Tennoji stotis yra garsiame Osakos rajone ir tas garsumas esti dvejopas. Dar visai neseniai ši vietovė buvo bene didžiausias lūšnynas Japonijoje. Taip, lūšnynas - su pagriuvusiom būdelėm vietoj namų, su mažas ir nebūtinai nuolatines pajamas gaunančiais gyventojais jose. Santykinai didelis nusikalstamumas. Tikrai ne ta vieta, kur norėtųsi gyventi ar bent jau nakvoti. Tačiau dabar yra kiek kitaip. Didžiausio Japonijoje pastato Abe no Harukas paunksnėje įsitaisiusi Tennoji stotis vis dar turi savotišką įvaizdį vietinių galvose, bet dėl sparčiai besikeičiančių rinkos aplinkybių, kiekvienas kvadratinis metras žemės mieste įgauna nemenką vertę ir laikyti teritoriją nenaudojamą yra mažų mažiausia nelogiška.
Tad lūšnynų teritorija yra smarkiai apmažėjusi, nors nevisai išnykusi. Mūsų hostelis itin taikiu pavadinimu Peace House Showa buvo viename iš tų kvartalų, kur paprastai neužeitum, o ir su navigacija tą padaryti buvo truputį iššūkis.
Žmonai užsiėmus apatinę guolio dalį, man liko viršus. Jei atkreipsite dėmesį, viršuje yra skersinis - labai patogus ne prisitraukimams, o rūbams susikabinti.
Mūsų kambaryje buvo trys dviaukštės lovos, kiekviena miegojimo vieta savo sienine lempa, elektros lizdais (1-2) ir užuolaidėlėm. Nuo triukšmo jos neapsaugo, tačiau šviesą sulaiko neblogai. Išvis, galima pasijausti kaip kapsuliniame viešbutyje, tik truputį pigiau ir paprasčiau apstatytame.
Pirmą naktį kartu su mumis kambary miegojo mergaičiukė, kuri, kaip kitą rytą pastebėjom, mėgsta tematinę aprangą, nes iš pat ryto iškeliavo apsirengus kaip Pimpačkiukas (ar ne taip vadinasi minion'ai?). Ji nebuvo sulindus į pastilės formos kostiumą; ne, jos apranga buvo geltona, ant galvos turėjo užsidėjus didelius akinius, tvarkingai susišukavus, o kai stoty laukėm savo traukinio, pamatėme dar dvi tokias pat mergaites. Akivaizdu, suvažiavimas. Arba Universal Studios of Japan lankymas.
Atvykus į hostelį pirmas dalykas buvo apsipirkti maisto pusryčiams ir ką nors kelionei po Kojos kalną. Lengviausia tai padaryti konbinyje (konbini, nuo angliško termino convenience store. Apie šį fenomeną kada nors daugiau pakalbėsiu), kurių yra visur. Tačiau kad jas rastum naujoje vietoje, tenka kartais paklaidžioti. Taigi bevaikštinėdami perėjome prekybinę galeriją, kurioje pilna karaokės barų - nedidukių užeigų, kartais vieno kambario dydžio, kuriame esti baras, keletas stalų ir karaokės įranga - ko daugiau reikia?
Grįžę su maistu patraukėme miegoti. Kita diena žadėjo būti nelengva, o ir prasidėti turėjo anksti - traukinys pajudėti turi 7:42, tad keltis reikia bent 6:45.
Šeštadienis
Rytas prasidėjo kiek anksčiau, nei planavome, nes mergaitė-Pimpačkiukas ėmė ruoštis 5:45. Netriukšmavo ji, bet vis tiek, 5:45!
Nepilnai pailsėję nuėjome pusryčiauti. Pakol užkandžiavome, mus užkalbino vaikinukas iš Honkongo, kaip prisistatė. Panoręs sužinoti, iš kur mes, turėjo daug bėdų su Lietuvos vardu. Nei angliškas, nei japoniškas, nei grubiai ištartas kiniškai Lietuvos vardas absoliučiai nebuvo girdėtas jam. Galiausiai pasitikslino, ar mes arčiau Amerikos ar Vokietijos. Na, tarp šitų pasirinkti buvo nesunku. Bet tikiu, jog tai mažai, ką jam sakė.
Greit užkandę patraukėme stoties link. Per 10 minučių ją pasiekėme ir gana operatyviai atvykome į Shin-Imamiya stotį, pavažiavę vieną stotelę Osaka Loop Line. Iš Shin-Imamiyos su Koya Line traukiniu pajudėjome 7:50. Kelionė iki galutinės (mūsų atveju galutinės, bet ne paskutinės maršruto stotelės) trukti turėjo iki 9:30.
Traukinių pakeitimas yra esminis kelionių geležinkeliais momentas. Greitas ir sklandus persėdimas garantuoja kelionės tikslo pasiekimą laiku. Mūsų atveju persėdimas truko apie 30 minučių; toks tat maršrutas.
Po maždaug pusvalandžio pasiekėme savo stotelę, Kii Hosokawa. Norint išbandyti Kojos kalno piligriminį taką, galima išlipti keletoje skirtingų stotelių - nuo to priklauso, kokį atstumą eisite iki galo. Mes, kaip visiškai nepatyrę ėjikai, pasirinkome trumpiausią atkarpą - bendrai 9,3 km ėjimo, iš kurių 3,5 km yra keliukas nuo Kii Hosokawa iki tikrojo piligriminio tako.
Išlipus Kii-Hosokavos stotelėje mus pasitiko paslaugus stoties prižiūrėtojas ir tiem, kurie įdomavosi, mandagiai nurodė tako kryptį ir numanomą trukmę. Penki vaikinukai nieko nelaukdami patraukė pirmyn, paskui juos nukulniavo dar vienas vyrukas. Jiems įkandin patraukėme ir mes.
Anot Japan-guide.com, ėjimas trumpiausiu maršrutu turėtų sudaryti apie 3 valandas - apie 50 minučių iki piligriminio tako ir apie 2 valandas pačiu taku. Kadangi mes esame pradedantys ėjikai (bent jau aš, nes žmona veda vaikščiojimo turus Norvegijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje), laiko trukmę vertinome atsargiau ir nusprendėme, jog jei atvyksime per 3,5 val., būtų idealu. Tačiau jau pirmąją atkarpą praėjome beveik rekomenduojamu greičiu, kas buvo ir smagu, ir kiek keista, nes ėjome dažnai sustodami pasimėgauti gamtos vaizdais.
Priėjus piligriminį taką, mus pasitiko rodyklė:
Įžengus į piligriminį taką netgi kiek sudvejojau. Beveik 1000 metų senumo piligrimų nuvaikščiotas keliukas iš pradžių, kokius 200 metrų, vedė vos ne pro žmonių sodus ir nė kiek nepriminė švento tako. Tačiau greitai viskas pasikeitė. Po kaire puse kas 109 m vis išdygdavo beveik 3 m aukščio akmeniniai stulpai, vadinami cho, kas reiškia ilgio matą, lygų 109 metrams. Taigi pats piligriminio tako pavadinimas išvertus reiškia "Kojos kalno Akmeninių kelio stulpų kelias".
Takas, kaip ir tikėtasi, vedė per mišką kalnų šlaitais. Palei taką vis rasdavome kokią žymią vietą, susijusią su Kojos kalno komplekso atsiradimu.
Ėjimas nebuvo sudėtingas, tačiau vietomis įkalnės buvo statokos, kas pareikalavo papildomų pastangų. Vietomis buvo įrengtos poilsio aikštelės, kaip šita, nuo kurios matosi graži kalnų panorama:
Beje, šioje poilsio aikštelėje radome pleduką. Gražiai sulankstytas, padėtas ant suoliuko ir prispaustas, kad kokie vėjai nenupūstų.
Ypatingai prakaito išliejome paskutinėje atkarpoje, kuri buvo buvo beveik vien laiptai, tačiau tiek pats procesas, tiek jo rezultatas buvo itin smagūs.
Beje, Vakajamos prefektūrai nesvetimi taifūnai. Pernai rudenį siautėję vėjai kuriam laikui sustabdė funikulieriaus į kalno viršų eismą. Tikėtina, kad to padarinius užtikome pakeliui.
Taip pat teko matyti ir šviežių lūžių:
Bet, kas svarbiausia, maršrutas įveiktas per 3 val. 15 minučių! Beje, kartais atrodo, kad kai kurie japonai rekomenduojamą laiką tokiuose takuose priima kaip asmeninį iššūkį, tad sparčiu žingsniu lekiantys sporto entuziastai visai nesvetimas vaizdas - trys tokie su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis mus aplenkė trasos antroje pusėje. Taip jau gavosi, kad beveik vienu metu kalno viršūnę pasiekėme penki ėjikai, nors beveik visą kelią ejome tik dviese. Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad ne mes juos pavijome, o jie mus...
Užkopus laukė nuostabūs rudenėjančio Kojos kalno vaizdai. Vietovė itin mėgstama turistų, tad pagauti kadrų be žmonių praktiškai neįmanoma. O priežastis paprasta - Kojos kalnas turi gausybę kultūros, istorijos, religijos paminklų. Vieta keri savo architektūrine derme ir vis dar jaučiama ramybe (net nepaisant žmonių skaičiaus). Ai, vieta yra UNESCO paveldo objektas. Kaip ir piligriminis takas (beje, pasaulyje yra tik 2 piligrimų takai UNESCO sąraše - Kii pusiasalio tinklas ir Santiago de Compostela). Čia tik šiaip, tarp kitko.
Toliau einant užtinkame Danjo Garan (sk. Dandžo Garan). Čia susitelkę bene žymiausi Kojos kalno paminklai, o būtent iš tolo savo oranžiniu raudoniu spindinti Konpon Daito didžioji pagoda, Kondo ir Fudodo salės, paprastutė pagal spalvinę išraišką, tačiau įmantri Saito pagoda ir Miayashiro (sk. Mijaširo) šventykla.
Kongobuji (sk. Kongobudži) kompleksai, Tokugavų mauzoliejus ir Okunoin kapinės ir iš viso beveik 100 šventyklų šventyklėlių visame Kojos kalne. Visa tai rudens spalvų apsupta.
Okunoin kapinės - didžiausios Japonijoje. Teigiama, kad čia esti apie 200 000 kapų. Svarbiausias - Kobo Daišio arba Kūkajaus (Kobo Daishi/Kūkai) mauzoliejus, kuriame jis amžinoje meditacijoje būna. Taip, jis nėra miręs. Bet jo mauzoliejų fotografuoti griežtai draudžiama.
Tačiau ir be Kobo Daišio mauzoliejaus čia yra pilna įdomių eksponatų, skirtų tiek istorinėms asmenybėms, įvykiams bei netgi kompanijoms, kaip antai Panasonic ar Nissan.
Paskutinėje nuotraukoje viršuje esančio rinkinio matomas momentas, kai vandeniu laistomos Budos. Toks čia vietinis paprotys.
Per kapines iki Kūkajaus mauzoliejaus yra maždaug 1,4 km. Gerai bent tiek, kad grįžtant galima viso kelio neiti - šalia yra pradinė autobusų stotelė, vežanti iki Koyasan stoties. Beje, autobusai veikia beveik taip pat, kaip ir Gifu mieste - reikia pasiimti kelionės bilietėlį, tik įlipus į autobusą, nes kelionės kaina kinta, priklausomai nuo atstumo. Mes už šį pasivažinėjimą atidavėme po 330 jenų.
Kadangi buvome ganėtinai pavargę, grįžimui pasirinkome paprasčiausią kelią - iš Koyasan stotelės funikulieriumi nusileidome iki traukinių stoties kalno papėdėje ir tuo pat keliu, kuriuo atvykome ryte, leidomės atgal iki Osakos. Gerai tiek, jog Hashimoto stotyje nebebuvo ilgo persėdimo. Priešingai, teko skubėt, kad spėtume perbėgti iš vieno perono į kitą ir rastume vietos atsisėsti. Nesinorėjo stovėti beveik apie valandą traukiny, kai ir taip visa diena ant kojų (ar Kojos).
Tačiau grįžus į Osaką nuotykiai nesibaigė. Apsidovanoję rameno lėkštėmis Nambos stotyje (iš viso 1500 jenų), nuėjome apsižvalgyti po kalėdines dekoracijas Namba Parks komplekse. O jų gausu. Toks jausmas, kad čia jau dabar sudėta viskas, ką galima sugalvoti, kai kalbame apie kalėdinius apšvietimus. Be abejo, čia tik maža dalis visko:
Grįžę į hostelį mažai energijos beturėjome ir apie 11 valandą jau buvome susiruošę miegot. Bet, kaip neretai būna hosteliuose, miegoti norėjo ne visi kambariokai. Japonas ir kinas visai intensyviai aptarinėjo keliones ir kasdienybę. Netriukšmavo, bet vis tiek. O mergaitė-Pimpačkiukas persikėlė į kitą kambarį. Turbūt mes nepatikome.
Sekmadienis
Nors sekmadienis ir nebuvo suplanuotas taip intensyviai, kaip šeštadienis, tačiau vieną apribojimą turėjome - iki 11 val. reikėjo išsiregistruoti iš hostelio. Žinoma, dar reikėjo grįžti į Gifu padoriu metu, bet čia jau kitas dalykas. Neskubėdami atsikėlėme po 9 val., pavalgėme kuklius pusryčius ir buvome pasiruošę išvykti. Šįkart mus virtuvėje pakalbino japonas iš Jokohamos. Kiek labiau susipažinęs su geografija ir įsivaizdavo, kur yra Lietuva. Beje, labai plepus. Net nepagalvotum, kad japonas.
Iš Osakos Kiotą pasiekėme greitai, mažiau, nei per pusvalandį. Kioto planas maksimum buvo trys šventyklos - Tofukuji (sk. Tofukudži), Kodaiji (sk. Kodaidži) ir Eikando, pastaroji apžiūrima jau saulei nusileidus. Tas reiškia, kad rudeninės medžių spalvos dar labiau paryškinamos, apšviečiant jas iš apačios. Vaizdai būtų magiški. Planas minimum - apeinam 2 šventyklas ir žiūrim, kiek turime energijos bei laiko.
Pirmoji šventykla plane - Tofukuji. Didžiulis kompleksas netoli nuo Kioto stoties. Itin garsi būtent dėl savo rudeninių spalvų, sutraukiančių minias turistų. Taip jau sutapo, kad mūsų apsilankymo metu rudeninių spalvų pikas dar nebuvo pasiektas, bet žmonių gausa skųstis tikrai nebuvo galima.
Tofukuji šventyklos pavadinimas susideda iš dviejų Naroje esančių šventyklų vardų - Todaiji ir Kofukuji. Kiote įsteigta 1236 m. ir siejama su galingųjų Fudživarų (Fujiwara) gimine. Šventykloje esama keletos svarbių pastatų. Vienas jų - hondo arba pagrindinė salė.
Priešais Hondo salę yra Sanmon vartai. Panašaus įspūdingumo, kaip ir Nanzenji šventykloje (taip pat Kiotas).
Keletas vaizdų iš Tofukuji:
Tačiau man bene įdomiausias dalykas yra šventiko menės (Hojo) sodai. Aplink šią menę yra 4 sodai, sukurti 1939 m. žymaus landšafto architekto Shigemori Mirei ir yra vienas iš kontroversiškiausių tradicinės sodų landšafto architektūros pavyzdžių. Kodėl? Todėl, kad tokią meno šaką, kaip tradiciniai sausieji Zen sodai Shigemori Mirei nusprendė interpretuoti kitaip. Moderniai. Netgi postmoderniai, nes abstrakcionizmas ir griežtos geometrinės formos prieš tai nebuvo taikytos sodų kūrimo praktikoje. Nes tai nėra gamtos formos. Bet Mirei tą padarė ir dabar sodas yra ikona. Pažvelkite patys:
Paskutinėse trijose nuotraukose matyti Tofukuji sodų ir šventyklos akcentų atkartojimas stikliniuose akvariumuose. Tokią meno formą siūloma vadinti Koke Terariumu (Koke reiškia samanas, o terariumas kildintinas ne nuo lotyniško žodžio terra, o nuo japoniško žodžio tera, kas reiškia šventyklą).
Pekeliui į Tofukuji arbatos sodelį praėjome per galeriją ir tiltelį:
O arbatos sodelis yra ypatingo grožio. Lieka tik įsivaizduoti, kaip jis atrodo pilnai paraudus klevams.
Pabaigus grožėtis Tofukuji šventykla diena jau buvo besiritanti į antrą pusę, tad nuskubėjome į Kodaiji. Prieš tai nusprendėme, kad reikia palikti bent jau dalį nešulių rakinamose spintelėse Kioto stoty, kad nereikėtų visko tampyti paskui save. Spėkit, ar lengva rasti tuščią spintelę? Oi ne. Kol radome (ir tai per didelę), užtruko geras 15 minučių. Bet užtat palengvėjo judėjimas.
Kodaiji šventykla įsikūrus Higashiyama rajone, viename labiausiai rekomenduojamų aplankyti Kioto dalių. Ir žmonės tą daro, labai gausiai.
Kas yra gerai, nesunku pagauti įdomių kadrų:
Pakeliui į Kodaiji praėjome senomis ir pinomis turistų gatvelėmis.
Kodaiji šventykla buvo pastatyta 1606 m. ir skirta Tojotomio Hidejošio atminimui. Jo našlė Nene ir buvęs vasalas, o vėliau ir pirmasis Tokugavų klano šiogunas Tokugava Iejasu daug prisidėjo prie šios šventyklos atsiradimo. Kodaiji šventykloje klevų raudonis vis dar laukė savo eilės, tačiau tai nė kiek nesumenkino ypatingos architektūros ir gamtos dermės.
Po Kodaiji lankymo supratome, kad esame ganėtinai užganėdinti ir Eikando paliekame kitam kartui. Gero po truputį.
Kiotas mus išlydėjo tokiais vaizdais:
Beje, eglutė Kioto stoty švietė tik kol gėrėme kavą ir į ją žiūrėjome. Taip jau sutapo, kad baigus mėgautis kava darbininkai baigė ir girliandų sujungimo darbus; eglutė dar oficialiai nėra įžiebta.
Grįžome namo prieš aštuntą vakaro, tačiau atrodė, jog yra žymiai vėliau. Įspūdžių gausu, užtektų dviem skirtingoms kelionėms, tačiau mūsų jaunatviškas maksimalizmas lėmė, kad sutalpinome viską į vieną savaitgalį.
Kiek tai atsiėjo? Bilietams atidavėme po 65€ kažkur, o hostelis abiems kartu kainavo 44€ už abi naktis. Bendroj sumoj, 89€ vienam asmeniui neskaitant maisto, nors daug jam ir neišleidome. Verta? Žinoma. Beje, ruduo čia tik įsibėgėja.