Toki miestas ir Sogi parkas

Turbūt teko girdėti, kad Japonijoje gėrėjimasis gamta užima svarbią vietą kasdienybėje. Vien ką sako žydinčių sakurų stebėjimo fenomenas. Tačiau tokį pat, o kartais gal netgi dar didesnį susidomėjimą sukelia rudens spalvų kaita.

Apie tai truputį minėta įraše apie Kojos kalną ir Kiotą, tačiau vietų, kuriose galima stebėti rudenines medžių (ypač klevų ir ginkmedžių) spalvas Japonijoje yra gausu. Vos ne kasdien atnaujinamus sąrašus skelbia įvairūs portalai, tad sekti geriausias vietas ir jų paraudimą nėra sunku. Be abejo, nereikia ir ypatingų parkų - raudonuojantys klevai atrodo įspūdingai šventyklose, palei vandens telkinius, miško masyvuose. Tačiau žmogaus sukurti parkai suteikia kitokį pojūtį. Vienas jų - spalvų stebėjimas po saulėlydžio (light up. Japonai ir patys naudoja šį terminą, tik taria ライトアップ, raito appu).

Neretas save gerbiantis ir klevų turintis parkas turi šią pramogą. Jos populiarumas neturėtų stebinti ir tai patyrėme savo kailiu. Nujausdami, kad populiariausios vietos (pvz., Kiotas) bus ir labiausiai užgrūstos, ėmėme žvalgytis į ne tokias žinomas vietoves. Gifu prefektūra yra beveik pačiame Honšiū salos viduryje. Tai reiškia, kad aplinkui esančios vietos yra beveik vienodai nutolusios nuo mūsų, tad nutarėme neišeiti iš savos prefektūros ribų.

Gifu prefektūra turi kelias vietoves, žymias rudeninių lapų stebėjimu. Tačiau bene žinomiausia yra Sogi parkas (曽木公園, Sogi koen) netoli Toki miesto (土岐市, Toki shi). Šis parkas yra ganėtinai išreklamuotas ir netgi susilaukęs mini straipsniuko Asahi Shimbun, viename didžiausių Japonijos žiniasklaidos milžinų. Reklaminėse žinutėse ir pamfletuose Sogi parkas giriamas dėl veidrodžio lygumo tvenkinių, klevų gausos ir kaip visa tai atsispindi apšvietus medžius iš apačios. Negalėdami atsispirti tokiam apibūdinimui pasirinkome būtent šią vietą.

Transportas ir kompanija. Preliminarų kelionės ekipažą turėjo sudaryti trys žmonės – aš, Sima ir jos bendradarbė, kuri būtų vairavusi išsinuomotą automobilį. Tačiau taip jau gavosi, kad planai pasikeitė ir likome dviese su Sima ir su traukiniu vietoj mašinos. Tai nėra taip blogai, nes iki Toki miesto trunka tik 1 val. ir 20 min su vienu pesėdimu Nagojoje. Bendra suma į vieną pusę žmogui – 970 jenų (apie 7,5 euro).

Toki miestą pasiekėme apie popietę. Paskaičius turistinę informaciją susidarė vaizdas, kad mieste nėra itin daug apžiūros vertų objektų. Dėl to, teikdami prioritetą apšviestam Sogi parkui, kelionei skyrėme ne dieną, o tik pusdienį. Traukinių stotyje susiradome papildomos informacijos apie tai, kaip nusigauti iki parko, nes jis yra už 14 km nuo miesto centro ir ten veža tik 2 autobusai – 17 ir 18 val. Atitinkamai, 19:10 ir 20:10 jie parveža atgal iki traukinių stoties. Patogu ir paprasta, į vieną pusę sutrunkant apie 45 minutes ir sumokant 200 jenų. Turėdami omenyje apribojimus laike, patraukėme apžiūrėti Toki miesto įžymybių.

Pats miestas garsus dėl savo keramikos tradicijų. Čia esama keramikos muziejaus ir istorinių keramikos degimo krosnių vietų.

Motoyashiki krosnis yra valstybinės reikšmės istorinis objektas. Teigiama, kad pirmosios krosnys čia atsirado XVI a. antroje pusėje.

Šios krosnies ilgis yra apie 24 m, ji turėjo 14 degimo kamerų. Manoma, kad tokios konstrukcijos krosnys atkeliavo iš Kiūšiū salos, mat ten esama analogiško tipo statinių.

Apžiūrėję patraukėme atgal stoties link, užkabindami dalį rekomenduojamo maršruto. Dėmesį iš tolo patraukė Seiandži (清安寺, Seianji) šventykla. Jos teritorijoje esanti rudeniškų spalvų paįvairinta augmenija saulės atokaitoje taip ir masino pabūti ilgiau. Nors vaizdai buvo labai fotogeniški, tačiau iki išvykstant į Sogi parką dar reikėjo užkąsti ko nors, tad buvome priversti kulniuoti stoties link.

Suvartoję po vištainio komplesą KFC restoranėlyje susiradome mums reikiamą autobusą. Buvo maždaug 16:40, taigi, dar 20 minučių iki išvykimo, tačiau autobusiukas jau buvo pilnai užsėstas. Nenuostabu – jame buvo tik 17 sėdimų vietų, o stovint telpa dar kokie 8-10 žmonių. Bet kokiu atveju, kiek nustebau, jog į tokią vietą vyksta toks mažiukas transportas ir jis dar nebuvo prigrūstas. Tačiau per paskutines 10 minučių visos stovimos vietos jau buvo užimtos, o lauke jau buvo susiformavusi kokių 15 žmonių eilutė. Labai džiaugėmės savo apdairumu.

Likus porai minučių iki išvykimo atėjo vairuotojas ir iškart pasidalino žiniomis – praeitą savaitgalį analogiška kelionė truko 2 valandas (vietoj 45 minučių), nes kelias labai užkištas mašinomis. Taip pat buvome įspėti, jog gali tekti paskutinę atkarpą eiti pėsčiomis, nes taip labiau apsimokės. Tokią informaciją išgirdę pora keliautojų iškart išlipo, tuo būdu užleisdami vietą nepabūgusiems laukėjams.

Mūsų preciziškas išankstinis paskaičiavimas iškart sugriuvo. Prasidėjo nauji galimybių konstravimai. Supratome tiek, kad kol neatsidūrėme konkrečioje situacijoje, nieko negalime numatyti, bet svarbiausia buvo grįžti su pirmuoju autobusu – rizikuoti ir laukti antrojo buvo nepatrauklus variantas, nes žinant vairuotojų griežtumą, labai tikėtina, jog būtume likę ant ledo, liaudiškai tariant. Tad pradėjome kelionę su didžiausiomis viltimis apie geresnę situaciją, nei praeitos savaitės.

Kelionės pradžia buvo daug žadanti – važiavome greitai, išlipančių beveik nebuvo, tad ir sustojimų iš esmės išvegėme. Tiesa, vairuotojui buvo privalu sustoti ten, kur laukė žmonės stotelėse įlipti. Bet sustodavo tik tam, kad laukiantiems pasakytų „Atsiprašau, nėra vietos. Luktelkite kito autobuso po valandos, turėtų būt laisvesnis“. Taip neįlipo ir keletas senjorų, ir jauna šeima su dviem mažais vaikais, kurie matomai jau buvo kiek sušalę. Deja, vairuotojo neperkalbėsi. Tą matant pasidarė akivaizdu, kad žūtbūt tikrai reikia spėti į pirmąjį reisą atgal.

Likus apie 3 kilometrams iki vietos prasidėjo kamščiai. Tik pamatę raudonų žibintų eilę, daugelis išsitraukė telefonus, žemėlapius ir navigacijas bei ėmė skaičiuoti, kiek truktų eiti pėsčiomis. Bet niekas nenorėjo rizikuoti. O gal kamštis laikinas? Vis tik, mašinos juda, tai gal išsiskirstys? Taip praeina kokios 10-15 minučių.

Po truputį judant į priekį, vienam senjorui, kuris stovėjo visą kelionę, trūko kantrybė ir ėmė gana piktai rėkti ant tų, kurie sėdėjo. Nedaug ką pavyko suprasti, nes kalbėta akivaizdžiai vietine tarme ir nemandagiomis formomis, tačiau bendra tema buvo apie keistą šiuolaikinę Japonijos visuomenę, kaip elgiamasi su vyresniais ir panašiai. Tokios temos vienodos visur, sakyčiau.

Dar pabuvę apie 15 minučių kamštyje ėmėme nuoširdžiai svarstyti, jog metas eiti. Likusius mažiau nei 3 km įveiktume panašiai per pusvalandį ir parkui apžiūrėti dar liktų apie 20-25 minutes. Nors tai žinant mano širdis verkė ir plyšo iš sielvarto, tačiau kito kelio nebuvo – kuo ilgiau stovėsime kamštyje, tuo mažiau galimybės pamatyti patį parką. Blogiausiu atveju, tektų rizikuoti ir laukti antrojo reiso į Toki, tačiau šito iš esmės net nesvarstėme. Galiausiai vairuotojas leptelėjo, jog praeitos savaitės kamštis buvo mažesnis ir tai buvo paskutinis lašas taurėje. Praktiškai visas ekipažas pasiprašė išleidžiamas. Sukrapštę po 200 jenų išlipome ir mes, o įkandin dar išgirdome vairuotojo palinkėjimą nepapulti į kokią avariją. Vis tik, tamsu, kelias vingiuotas, siauras ir neapšviestas.

Vis dėlto, kitoje kelio pusėje buvo ganėtinai platus, bordiūru atitvertas kelkraštis, tad juo galėjome saugiai keliauti iki taško. Paklysti buvo neįmanoma – tiesiog reikėjo sekti palei mašinų eilę. Be abejo, skubėjome. Mažiausiai norėjosi pamatyti mūsų autobusą, aplenkiantį mus vidury distancijos. Laimei, tokio vaizdo pavyko išvengti.

Tačiau tik atvykus į vietą iškart reikėjo susirasti autobusų stotelę. Išlipdami prieš laiką mes taip ir likome nežinantys, kur ji yra konkrečiai. Vietą pasiekėme kartu su pora japonų, kurie taipogi tiesiai šovė ieškoti stotelės. Bendromis pajėgomis ją radome ir įsitikinome – parkui turime 20 minučių.

O parkas pilnas – žmonių, maisto palapinių, suvenyrų prekeivių ir, žinoma, klevų. Visokių spalvų, formų, įvairiais aspektais apžiūrimų ir su puikiausiais atspindžiais. Praleisčiau ten geras dvi-tris valandas, nes netikėti atspindžiai vandenyje žadina norą juos užfiksuoti, pagauti tinkamą ar netikėtą kampą, žaisti su fotoaparato nustatymais ir rakursais. O šįkart neturėjau net trikojo (beje, tokio masiškumo vietose jo naudojimas vis viena būtų neleistinas). Bet laiko apgailestavimams nebuvo – ėmėmės darbo. Sima visad buvo prieky ir patardavo, kur geriausia perspektyva, užimdavo vietą eilėje, o aš ateidavau ir greitai bandydavau ką nors užfiksuoti. Nemanau, kad apėjome bent 60% teritorijos, net ir skubėdami. Tačiau vaizdai buvo verti kiekvienos minutės. Kas liko nenufotografuota, užsifiksavo atmintyje.

Operatyviai judėdami, stotelę pasiekėme apie 19 val., tad iki autobuso išvykimo dar buvo likę beveik 10 minučių. Mes eilėje buvome gal dvylikti, kas vis dar leidžia rasti sėdimą vietą grįžtant. Tačiau autobuso dar nesimato.

Kai pagaliau išvydome autobuso švieslentę už posūkio, pasidarė ramiau. Tikėtina, kad važiuojant atgal tokių kamščių nebus ir mes spėsime padoriu laiku grįžti iki stoties. Iš kitos pusės, paskutinis traukinys į Nagoją 22:54, o savo stotyje būtume beveik pusė pirmos nakties. Žinoma, tai menkai guodė ir mes toliau tikėjomės geriausio.

Privažiavus autobusui draugiškai visi sulipome ir sutilpome, stovėti reikėjo tik 4. Tai reiškia, kad kokie 4-6 žmonės savaime lieka pereina į antrąjį reisą. Žinoma, čia jau jų bėdos, tačiau smagiausias dalykas buvo tai, kad iškart atvažiavo kitas autobusas ir tai buvo mūsiškis, iš kurio išlipome pakeliui. Vadinasi, jis iki 19:10 stovėjo kamštyje ir tuo būdu „pagerino“ savo paties praeitos savaitės rekordą dešimčia minučių. Mes ypatingai džiaugėmės savo nuovokumu išlipti neatvažiavus iki galinės stotelės.

Grįžtant matėsi, kad eilių mūsų pusėje nėra. Tačiau kelionę paįvairino žaidimas – atrask 18:00 val. autobusą kamštyje. Prie jo noriai prisijungė vairuotojas ir iš tolo pamatęs kolegą kamštyje padėjo užfiksuoti jo laiką – 19:20, o jis vis dar neatvykęs (pagal grafiką, tai turėjo būti 18:45). Autobuso viduje buvo žmonių, netgi stovinčių.

Grįžimas bendrai buvo labai sklandus. Laiku pasiekėme Toki stotį, traukinys atvyko ilgas (14 vagonų), tad atsisėsti vietos taip pat gavome. Šildomos sėdynės taip ir traukė prie miego...

Atvykę į Nagoją, stoties kavinukėje truputį užkandome ir atnaujinę jėgas grįžome namo. Namus pasiekėme apie 22:30 ir tai buvo visai patenkinamas rezultatas, turint omeny kliuvinius, kurie iškilo kelionės į parką metu.

Tiesa, liko neaptartas mažųjų autobusų klausimas. Mums nuo pat pradžių įtarimų kėlė tiek transporto dydis, tiek jo dažnumas. Du per dieną? 17 vietų transportu? Likau nepasidomėjęs, tačiau esu įsitikinęs, kad ši pramoga nėra organizuojama pirmą kartą. Nejau prieš tai srautai buvo mažesni? Labiau paaktyvinus viešojo transporto naudojimą, absurdiški kamščiai tikrai sumažėtų.

Tačiau autobusai nepadidėtų. Ir tam yra viena gera priežastis – maršrutai eina per miestą, kurio gatvių siaurumas ir posūkių statumas tiesiog fiziškai neleistų sutilpti ilgesnėms transporto priemonėms. Čia jau nieko nepadarysi, nebent būtų sukurtas alternatyvus ekspres maršrutas per Tokai Loop greitkelį, aplenkiant gyvenvietes. Bet čia tik spėlioti galima.

Taigi, kelionė pamatyti parką atsiėjo 2540 jenų arba 19,70 eurų. Verta? Be abejo. Jei būtų pavykę keliauti automobiliu, ar butų buvę geriau? Vargu, nes tada iš kamščio tiesiog išeiti nepavyktų. O kur dar stresas ir nuovargis, būnant kamštyje... Tad viskas gavosi, kaip ir turėjo gautis.

Vietoj pabaigos - Nagojos stoties eglutė. Pilnai įžiebta.