Sugiharos metai, Sugiharos savaitė

Atrodytų, Čijunė Sugihara (alternatyviai vadinamas Čijūnė, Čiunė, Čiūnė (??), Chiune, Chiunė, Sempo (!!)) po truputį tampa vis labiau atpažįstamas lietuvių tarpe. Ar tikrai?

Prieš gerą dešimtmetį, Sugiharos memorialinis muziejus Kaune (dar žinomi kaip Sugiharos namai) buvo pavienių japonų ir žydų tautybės asmenų lankymosi vieta. Nors Č. Sugiharos vardas buvo girdėtas mokykliniuose istorijos vadovėliuose, tūlam lietuviui nedaug daugiau tai ir tereiškė. Kitaip sakant, praėjus konkrečią pamoką mokykloje, vardas daugiau ar mažiau išnykdavo iš atminties kaip dar vienas įdomus, tačiau nelabai kam reikalingas faktas. Bet palaipsniui situacija ėmė keistis.

Prie situacijos pokyčių pirmiausia prisidėjo patys japonai, pradėję lankyti šią vietą kasmet vis intensyviau. Taip, jie Kaunan užvažiuodavo daugių daugiausia dviem valandom - tiek trunka standartinė ekskursija po Kauno senamiestį ir Sugiharos namus. Duokdie, likdavo pavalgyti pietų - cepelinų porcijos, kurios pusė taip ir likdavo nepaliesta bei burokėlių sriubos, dar vadinamos barščiais, nors tai nebūdavo tikri ukrainietiški barščiai. Tais atvejais, kai nuspręsdavo aplankyti Pažaislį, skirdavo Kaunui 3 valandas. Galiausiai, būdavo ir atvejų, kai grupės likdavo nakvoti Kaune ir iš ryto pradėdavo miesto ekskursiją ir tai būdavo turbūt geriausias pasirinkimas miestui, žiūrint iš turizmo infrastruktūros pusės, nes visi miestai nori, kad grupės juose liktų nakvoti. Ir taip, Kaunas, kaip ir visa likusi Lietuva, buvo (ir dar ilgą laiką bus, kai turizmas atgis) tik dalis bendros kelionės po Baltijos šalis ir kartais Lenkiją. Tai visiškai nieko keisto - Baltijos šalys (arba "trišalis" - sangoku, 三国) yra vos ne kaip vienas, nedalomas darinys, įsispraudęs tarp Suomijos (kur yra Troliai mumiai) ir Lenkijos. Tačiau Kaunas šioje ekskursijoje visada vaidino ypatingą vaidmenį ir taip, tai buvo dėl Sugiharos, nes Kaunas yra žinomiausias Lietuvos miestas japonams - praktiškai neperdedu taip sakydamas ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Kai Yad Vashem Sugiharai suteikė Pasaulio Tautų teisuolio vardą 1985 m., jis jau buvo pagarsėjęs pasaulyje ir ypač tarp žydų bendruomenių, kas yra visiškai nekeista. Tačiau savo tėvynėje Sugihara ilgą laiką buvo nežinomas. Ir yra skirtingų nuomonių, kodėl taip buvo. Viena versijų - jis buvo specialiai neakcentuojamas, nes savo poelgiu Kaune jis iš esmės nepakluso vyresnybei. Maištininko garbinimas neskamba kaip pasirinkimas. Kita versija - jis pats niekam nesigyrė savo darbais - įvykiai Kaune buvo siauro šeimos rato reikalas. Kaip buvo iš tikro, turbūt niekas nebepasakys, nes dabar šeimos istoriją reprezentuoti pasišovė vienintelis likęs gyvas Sugiharos vaikas - Nobukis Sugihara, kurio nuomonė nebūtinai visada sutampa su likusio pasaulio nuomone. Tačiau apie tai - kitą kartą (gal).

Faktas tas, kad Sugiharos veiksmai Japonijoje buvo pradėti viešai vertinti tik po jo mirties. Po to sekė jo žmonos, Jukiko (Yukiko) Sugiharos memuarai, išspausdinti keliomis užsienio kalbomis. Dar vėliau Sugiharos istorija buvo pateikta televizijos serialuose (vienas jų, "Visas and virtue", netgi gavo Oskarą), trumpametražiuose ir dokumentiniuose filmuose. Ir visa tai per gana trumpą, beveik dešimties metų, laikotarpį. Nuo 2000-ųjų Japonijoje prasidėjo interneto era, kai lengvai gaunamas plačiajuostis internetas persmelkė japonų kasdienybę, pakeisdamas informacijos prieinamumą.

Turint tai omeny, nėra keista, kad tik XXI-ojo amžiaus antrame dešimtmetyje galime stebėti išaugusį japonų srautą į Lietuvą ir pirmiausia į Kauną. Žinoma, atvykti į Lietuvą ir neapžiūrėti kitų vietų - puikaus Vilniaus senamiesčio, mistiško Kryžių kalno - nėra įmanoma. Tad atradus Lietuvą, Kaunas tapo dalimi kelių dienų kelionės ir tame nieko blogo ar keisto. Su šiuo augančiu srautu ėmė vystytis ir paslaugų, aptarnavimo sfera, dirbanti su japonais - gidai gavo darbo, miestų turizmo informacijos centrai pradėjo leisti lankstinukus, žemėlapius japoniškai. Verslas vis intensyviau ėmė naudoti Sugiharos vardą pradedant užmegzti kontaktus su partneriais Japonijoje. Ir taip atėjo laikas, kai prisireikė Sugiharą pristatyti ne tik japonams, bet ir vietiniams.

Iniciatyvių kauniečių dėka, 2017 m. buvo suorganizuota pirmoji Sugiharos savaitė. Kaip ir pavadinimas sako, tai buvo savaitės trukmės renginių ciklas, kuriame pagrindinis dėmesys buvo skirtas Sugiharos atminties puoselėjimui. Mano manymu, didžiausias dėmesys vis dėlto buvo sutelktas į Sugiharos namų perdažymo akciją, kai savanorių komanda iš Nagojos "Tokon Painters" atvyko ir 2017 m. rugsėjo pirmą savaitę plušėjo prie muziejaus, dažydami jo išorę ir taip sugrąžindami istoriškai originalią jo spalvą.

2018 m. Sugiharos savaitė buvo pažymėta Japonijos-Kauno draugystės parko įkūrimu Nemuno saloje pasodinus 50 sakurų medelių, o 2019 m. buvo padaryta pertrauka, skirta suorganizuoti kaip įmanoma gausesnę Sugiharos savaitę sekančiais, 2020 metais. Nedaug kas nutuokė, jog tai padaryti taps visai nemažu iššūkiu.

2020-ieji metai yra reikšmingi daugeliu aspektų, su daug minėtinų progų. Viena jų - Sugiharos ir Jano Zwartendijko išduotų "Gyvybės vizų" 80-ies metų jubiliejinė sukaktis. Dėl tos priežasties, Seimas netgi paskelbė šiuos metus Sugiharos metais. Tačiau tai nereiškia, kad prasidėjusi pandemija negali sujaukti visų planų. O sujaukti jai pavyko.

Didžiuliai planai, gausybė koncertų, netgi planuoti čarteriniai skrydžiai iš Lietuvos į Japoniją ir atgal - viskas buvo atšaukta. Ilgą laiką išvis kybojo klausimas, ar apsimoka rengti Sugiharos savaitę, jei joje negali dalyvauti japonai bei kiti užsienio svečiai, o ir patys renginiai neaišku, ar išvis bus įmanomi dėl saugumo reikalavimų. Tačiau organizatorių ryžtas padarė savo ir Sugiharos savaitė 2020 buvo iškilmingai atidaryta spalio 12 d. Kauno "Akropolyje".

Nors ir neprilygstanti savo mastais pirminiam planui, Sugiharos savaitė šiais metais yra didžiausia iki šiol buvusių. Renginiai, nors ir apriboti, tačiau organizuojami įvairiuose Lietuvos miestuose - Kaune, Vilniuje, Druskininkuose, Telšiuose - parodos, kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros, o meninei instaliacijai skirtas popierines gerves atsiuntė virš 70 organizacijų ir bendruomenių iš visos Lietuvos.

Pridėdamas savo trigrašį prie Sugiharos savaitės, turėčiau paminėti bent tris veiklas, kuriose skatinu dalyvauti - Sugiharos tematinį protmūšį, Orientacinį žaidimą po Kauną ir parodą Druskininkuose:

Prie to paties, noriu pasidžiaugti, jog mano kurtas mini klipukas apie Sugiharos reikšmę ir istoriją sėkmingai sukasi Užsienio reikalų ministerijos Facebook paskyroje:

Kaip matome, Sugihara yra matomas, girdimas, gerbiamas. Ką tai sako apie mus pačius? Turbūt tai, kad amžinosios vertybės mums irgi nesvetimos - tolerancija, atjauta, bendražmogiškieji idealai. Iš kitos pusės, tai sako, jog net ir dabarties realijų akivaizdoje minėtų vertybių neužmirštame minėti ir kultūringai švęsti.

Tad švęskime Sugiharos metus, Sugiharos savaitę ir Sugiharos kasdieną, nes tai, ko išmokome iš Sugiharos istorijos, turėtų būti savaime suprantama ir praktikuojama nuolatos. Su švente visus!