Kaukėtos ir nepridengtos koronos grimasos Tokijuje
- Arvydas
- Mar 26, 2020
- 4 min read
Pastarosiomis dienomis COVID-19 viruso sukelta situacija dinamiškai kinta. Lietuvoje kovo 25 d. pratęstas karantinas iki balandžio 13 d., griežtėja ir pačios karantino sąlygos bei bausmės už pažeidimus. Tačiau svarbu pažvelgti, kaip įvykiai klostosi Japonijos sostinėje Tokijuje.
Kovo 24 d. buvo pranešta, jog Tokijo olimpinės žaidynės, kurios buvo suplanuotos šių metų liepos 24 – rugpjūčio 9 dienomis, yra perkeliamos į 2021-uosius metus, o Tokijo gubernatorė Yuriko Koike pranešė apie artimu metu galimas įvesti papildomas priemones didinti socialinį ribojimą, siekiant suvaldyti galimą viruso protrūkį 13 mln. gyventojų turinčiame mieste.
Kaip šios žinios ir pastarieji mėnesiai atrodo tokijiečių akimis, paklausinėjau Lietuvos ir Japonijos verslo asociacijos vykdančiojo direktoriaus Andriaus Geležausko.
Andriau, pastaruoju metu pastebima įvairių nuomonių, jog japonai ne tik pažabojo COVID-19 virusą, bet ir atsipalaidavę pasitinka hanami [gėrėjimosi žydinčiais sakurų žiedais šventimą]. Ką šioje situacijoje reiškia Tokijo gubernatorės paskelbta socialinio atsiribojimo iniciatyva?
Japonai dar tikrai nesusitvarkė su COVID virusu. Japonijoje, lyginant su likusiu pasauliu, nėra taikomos drakoniškos priemonės. Yra daugybė nuomonių – vieni kalba, kad dėl planuojamų Olimpinių žaidynių buvo vengiama atlikti daugiau tyrimų ir tokiu būdu rodyti mažesnį užsikrėtusių skaičių. Tačiau šiame kontekste reikia turėti omeny daromų testų patikimumą. Daug Japonijos specialistų kalbėjo, kad pats testas nėra šimtu procentų tikslus, todėl vadovautis vien jo rezutatais nereikėtų. Mano nuomone, dėl santykinai lėto viruso plitimo reikėtų ypatingai išskirti dvi priežastis. Pirma, tai disciplina. Japonijos visuomenė yra labai disciplinuota. Jeigu pasakyta sėdėti namuose, tai ir sėdi. Taip pat japonai jau daug metų disciplinuotai dėvi kaukes, kurios šiuo metų laiku dėvimos dėl sezoninės žiedadulkių alergijos. Nuo jos kenčiančių japonų skaičiai įspūdingi.
Svarbu ir disciplina, skiepijama mokyklose. Jose vaikai reguliariai plauna rankas, tai žinau iš savo praktikos. Antra, Japonijoje yra rimtai žiūrima ir į tą patį gripą, todėl ir gydytojai nuolatos su kaukėmis. Daug kultūrinių skirtumų.
Dėl hanami, taip, atsipalaidavimas šioks toks jautėsi. Tačiau šįvakar [kovo 25] Tokijo prefektūros gubernatorė Koike paprašė savaitgalį niekur neiti iš namų ir paskelbė prašymą apie artimų santykių „No 3 mitsu“ - nesirinkti mažose vietose su bloga ventiliacija; neiti į susibūrimo vietas; nebendrauti nesilaikant saugaus atstumo. Kas svarbiausia, japonai to laikysis. O kaip bus su viruso plėtra, greit sužinosime.
Tokijo olimpiados perkėlimas gal ir nebuvo netikėtas, bet reakcijų esama įvairių. Kaip pats vertinate šį sprendimą?
Dėl olimpiados perkėlimo yra neišvengiamas sprendimas. Kovo mėnesio pradžioje pamačius, kas vyskta Italijoje, o vėliau ir kitose šalyse, supratau, kad žaidynių perkėlimas neišvengiamas, bet racionalus ir protingas sprendimas. Niekas nežino, kiek užsitęs kova su virusu. Sakyčiau, jog su šiuo sprendimu valdžia truputį pavėlavo, ypač su ugnies atvežimu iš Graikijos. Juk tikrai buvo galima kokią savaitę palaukti.
Lietuviai antra savaitė sėdi karantine, sąlygos vis griežtėja. Kokie kasdienos pokyčiai labiausiai pasijautė Jūsų šeimai?
Japonijoje kol kas nėra taikomos karantino priemonės. Mums didžiausias iššūkis ir rūpestis, kad sunkmetį išgyventų mūsų verslo partneriai Lietuvoje. Apmaudu dėl turizmo sektoriaus. Viskas tarsi vienu rankos mostu nubraukta. Mažiausiai pusei metų ramuma.
Šeimoje labiausiai gaila vaiko, nes atšaukta darželio baigimo ceremonija, neaišku kaip bus su naujais mokslo metais, kurie Japonijoje prasideda nuo balandžio pirmos dienos.
Savaip situaciją mato Indrė, Tokijuje pabaigusi mokslus ir gyvenanti bei dirbanti ten daugiau nei 4 metus.
Kaip vertini dabartinę situaciją Tokijuje ir ką galvoji apie paskelbtą 'lock-down' iniciatyvą?
Manau, kad jau reikėjo seniai tokios iniciatyvos, nes tokijiečiai labai atsipalaidavę. Pas mus didžioji panika buvo turbūt sausį, bet su laiku visi apsiprato ir pradėjo pernelyg nebekreipt dėmesio. Gal dėl to, kad mus, užsieniečius, pasiekia žinios iš gimtųjų šalių, kad situacija labai bloga, ir šalyse skelbiami karantinai, mes reaguojam kiek jautriau. O gal japonai tiesiog pripratę prie stichinių nelaimių ir ekstremalių situacijų, dėl to reaguoja ramiau. Bet korona virusas - ne cunamis ir ne žemės drebėjimas, tad jei įmanoma kažkaip sumažinti tikimybę apsikrėsti pačiam ir apkrėsti kitus - manau reikia imtis visų reikiamų priemonių. Bet kol kas tik matau antraštes, kad Koike [Tokijo gubernatorė] tiesiog prašo žmonių neiti iš namų savaitgalį? O kaip darbo dienos, kai kasdien reikia važiuoti traukiniais į darbą?
Kaip pasikeitė tavo kasdienybė nuo viruso atėjimo?
Mano asmeniškai nelabai pasikeitė - tiesiog viena valanda vėliau važiuoju į darbą ir viena valanda vėliau grįžtu. Bet mano vieni draugai jau dirba iš namų, kiti netenka darbo (anglų kalbos mokytojai), dar kitiems universiteto mokslo metų pradžia, panašu, kad nusikels į vėlesnes datas. Taip pat parduotuvėse neįmanoma rasti kaukių ir tualetinio popieriaus - nebent eini į medžioklę ir atstovi eilėje nuo parduotuvės atidarymo.
"Atrodo, jog žmonės tiesiog priprato prie tos pačios informacijos ir nebesisaugo"
Kaip tu gauni kaukes?
Negaunu, neturiu.
Nesibaimini užkrato?
Tai kad nežinau, ar labai jos ką padeda. Stengiuos neliest savo veido, dažnai plaunu ir dezinfekuoju rankas.
Kaip manai, kur saugiau - dabar Japonijoje ar dabar Lietuvoje?
Sunku pasakyti, dabar niekur nesaugu. Vis tik japonai vaikšto daug kas su kaukėm, daug kur darbe įvedė lanksčias valandas, jie neturi lietimosi kultūros, namie nevaikšto su batais, visada visur yra tualetai rankoms nusiplaut ir dezinfekciniai skysčiai.
Ir šiaip, kažkaip švariau. Matau, kaip kiekvieną rytą valytoja valo mūsų pagrindines duris įėjimo į darbą. Tai Japonijoj šiuo metu gal jausčiausi saugiau. Nėra to jausmo, kad situacija nevaldoma, nors gal ji ir nėra labai valdoma.
Kaip planai dėl hanamio?
Turėjom daryt firmos hanamį praeitą sekmadienį, bet kadangi oficialiai daug kur smagiausiose vietose neleidžia, tai teko atšaukti. Vis dėlto, viename hanamyje buvau ir aš, nors gėda prisipažinti. Juose dabar daug kas be kaukių, nes žinios apie koroną čia jau nuo sausio. Atrodo, jog žmonės tiesiog priprato prie tos pačios informacijos ir nebesisaugo. Tartum kažkoks psichologinis efektas. Labiausiai ta baimė jautėsi sausį, kai viskas dar tik prasidėjo. Tuo metu aš pati dirbau su kinais ir taivaniečiais, tai jie labai panikavo. O mūsų japoniškam ofise buvo įvestos lanksčios valandos ir tuom daugiau mažiau pasibaigė visos spekuliacijos. Manyčiau, jog jei darbuotojams lieptų namie sėdėt, tada gal panikuotų labiau, o dabar dirba kaip dirbę, savo ritmu.
Manau, kad čia daugiausia ir yra tokių užkrato nešiotojų, kurie turi simptomų, bet jų nejaučia. Bet kai pagalvoji, nors stengiesi savaitgalį niekur neiti, bet tai jei kasdien važiuoji į darbą pilnutėliu traukiniu... Tai kur tu ten save ar kitą apsaugosi. Todėl žmonės kalba, kad po poros savaičių pasimatys hanamio pasekmės. Tai laukiam.
Kaip suprantu, socialinis atsiribojimas nelabai praktikuojamas Tokijuje?
Amerikiečiai, lietuviai - visi kelia juokelius apie social distancing. Galvoju, kas tai yra? Galiu pasakyti, kad čia beveik nėra jokių kalbų apie tai, pati nė karto negirdėjau. Gal tiesiog Tokijuje tas neįmanoma, tai net nesvajoja?
Pabaigai, kokia tavo nuomonė apie olimpiados nukėlimą į kitus metus?
Labai gaila, bet nukėlimas buvo neišvengiamas. Tik ar tikrai galės jos įvykti ir kitais metais?
Tai tik dvi pusės, tačiau jos leidžia pajausti, kokios nuotaikos tvyro Tokijuje šiuo metu. Situacijos negalima pavadinti sudėtinga, tačiau valdžios iniciatyvos sudaro prielaidą spėti, jog galimą protrūkį norima suvaldyti jam dar neprasidėjus.
Comments