Visi keliai veda į Romą. Bet kuo keliauti?

Kitas klausimas, kas yra Roma? Sakyčiau, kad kiekvienas turime savo Romą. Vienam ji artimesnė, kitam - sunkiau pasiekiama, bet visi jos link keliaujame. Roma, tarsi tikslo metafora. Ir ji yra tikrai nebūtinai materiali, lokalizuota ar aiškiai apibrėžta. Kartais ją pasiekiame net nesuprasdami, kad atvykome. Bet tada atsisuki į nueitą kelią ir pasakai, jog kelionė buvo tikrai smagi ir visi keliai bei klystkeliai, kuriais teko eiti, atvedė būtent čia, į Romą.

Ši tema plati ir daugiaaspektė, gilintis į ją galima be galo be krašto (kaip dabar įprasta sakyti, "Iki mėnulio ir atgal" - gremėzdiškas, tiesiogiai išverstas posakis iš anglų kalbos "To the Moon and back", be jokio lyriškai nuteikiančio užtaiso. Išvis, mėnulį bent jau matome ir įsivaizduot galime, kiek yra iki jo ir atgal, o būtent ~768 806 km, o štai be galo be krašto apskaičiuoti jau sudėtingiau). Bet užteks filosofijos šiam kartui. Šiandienos tema net labai žemiška ir kasdieniška - susisiekimas miestuose autobusais.

Įprastai Japonijoje autobusais netenka piktnaudžiauti - ši šalis turi nuostabiai išvystytą geležinkelių, požeminių ir greitųjų traukinių tinklą. Jie praktiškai nevėluoja, palyginti brangūs (lyginant su Lietuva ar netgi Pietų Korėja) ir neprastai atspindi apibendrintą Japonijos veidą. Traukiniai atveža beveik visur. Tačiau ką daryti, kai bėgių negana? Jei užtenka pinigų bei gaila laiko, galima sėsti į taksi. Visiems kitiems mirtingiesiems tenka sėsti į autobusus. O tai yra visai kitoks potyris.

Viskas prasideda nuo stotelių. Kaip ir geležinkelių stotyse, žmonės čia laukia eilėse. Ir nesvarbu, kiek labai skubi ar vėluoji - stovėti ir laukti eilėje yra privalu. Be stumdymosi ar triukšmo. Tam iliustruoti pasitelksiu šiandienos kelionės pavyzdį. Nuotraukoje žemiau pateikiamas vaizdas iš Gifu centrinės autobusų stoties. Eilė, laukiančių prie 9-ojo įlipimo, yra ilgiausia. Čia stoja į Gifu universitetą vežantys maršrutai C70, kiek greitesnis C71 ir itin greitas C72.

Eilė prie 9-ojo sustojimo Gifu autobusų stotyje. Tolumoje raudonai apsirengus moteriškė prižiūri tvarką ir sustabdo įlipančių srautą, kai atrodo gana. 2018 m. lapkričio 9 d.

Žinoma, eilės formuojasi ir nepagrindinėse stotyse. Paprasti sustojimai taipogi paklūsta tai pačiai tvarkai, tik dažniausiai žmonių jose mažiau (apie tai pakalbėsiu daugiau kitame įraše, apie Kioto autobusus sakurų žydėjimo metu). Nuotraukoje pavaizduotas atvejis nėra kritinis ir studentai į universitetą atvyksta be streso, nes autobusai ta kryptimi kursuoja santykinai dažnai, kas 4-6 minutės.

Savo eilės įlipti sulaukiau atvykus antram autobusui. Jie nebūtinai tokie pat punktualūs, kaip traukiniai (visgi, eismas paprastuose keliuose skiriasi nuo geležinių kelių) ir kartais tai sukelia problemų, ypač piko metu. Bet šito jau neišvengsi. Taigi, įlipant į autobusą neretai tenka atsižymėti elektroninį bilietą-kortelę, kadangi kelionės kaina dažnai skiriasi nuo kelionės atstumo. Deja, manoji, viena populiaresnių ICOCA (kas reiškia "Einam?", jei ištarsi taisyklingai 行こうか, ikō ka), Gifu autobuse nesuveikė, o kelionės bilietėlio, kuriame nurodyta įlipimo stotelė, nepasiėmiau. Bilietėlius išduodantis automatas būna šalia kortelių nuskaitymo aparato, bet ne kiekvienam lietuviui tai pastebima. Tačiau bėdų tai nesukėlė - ekranuose nuolat atnaujinama informacija, kiek teks sumokėti, jei lipsi artimiausioje stotelėje, tad visada galima sekti, kiek tavo kelionė atsieis. Manoji už 30 minučių pasivažinėjimą kainavo 330 jenų arba 2,5 euro. Nuvežė greitai ir patogiai, nes buvo galimybė atsisėsti.

Grįžimo modelis buvo labai panašus, tik vėlgi, nepavyko aktyvuoti kortelės, o kelionės bilietėlio nesusizgribau pačiupti - autobusui važiuojant jie nespausdinami. Žinoma, galėjau paimti jį kitoje stotelėje, nors tai jau būtų sukčiavimas - legaliai mokėčiau už trumpesnį, nei važiavau, atstumą. Tad nusprendžiau būti sąžiningas užsienietis - sekiau akimis maršruto kainos kitimą ir skaičiavau paskutines jenas. Į maršruto galą darėsi nejauku, nes grįžau ne ta pačia trasa - ilgesne tiek laiko (iš viso 40 minučių), tiek distancijos prasme. Dėl to, tikėtina, kaina būtų didesnė. Kišenėje turėjau 350 jenų priimamomis monetomis (po 1 ir 5 jenas aparatai nepriima. Beje, susimokėti reikia metant monetų saują į specialų įtaisą prie vairuotojo ir per akimirką suskaičiuojama, ar sumokėta gerai. Kiekvienam keleiviui vairuotojas maloniai padėkoja arba kantriai primena, kad truputį trūksta arba pamini, jog gražos neduoda). Tačiau tai nebėda - šalia aparato susimokėti yra aparatas išsismulkinti pinigus - tiek banknotus, tiek ir monetas. Nekantriai laukdamas paskutinės stotelės likau maloniai nustebintas - kelionė atgal atsiėjo netgi pigiau, 320 jenų (apie 2,5 eur.). Bendra kelionės suma gavosi apie 5 eurus. Taigi, galite palyginti su Lietuva ar kitais kraštais.

Tą patį atstumą, iki Gifu universiteto, jau teko patikrinti ir kitomis priemonėmis, iš kurių labiausiai iššūkiu tapo dviratis. Kas gali vykti ne taip, kai reikia nuvažiuoti tik 11 km mieste? Apie tai kitą kartą.