6 dienos po Edo miestą. Įdomu? Paskaitom.
Apie išvyką į Tokiją žinojom, galima sakyti, palyginus seniai – Čibos mieste vyko Simos konferencija, kurios laikas buvo aiškus jau rudens pradžioje. Kitaip sakant, jei ne Sima, šios išvykos tikriausiai nebūtų buvę. Tačiau tai nereiškia, kad ir visa kelionė pirmyn-atgal buvo suplanuota iš anksto – mes taip nepratę.
Bilietais ir nakvynės vieta Čiboje pasirūpino Sima. Apsigyventi ten turėjome APA viešbutyje, apie kurį pasižadu brūkštelti kitą kartą, nes tai atskiros temos verta diskusija. Kelionė šįkart turėjo vykti autobusais, kas man asmeniškai tokiam atstumui buvo pirmas kartas Japonijoje – į vieną pusę trukmė 5 val. Teoriškai. Išvykimas iš Nagojos 13:30, atvykimas apie 18:30, kelionė greitkeliu iki Tokijo stoties – praktiškai paties miesto centro. Patogu? Ganėtinai, nors penkios valandos autobuse gal ir ne itin džiugiai nuteikė.
Nakvynė Tokijuje buvo mano įsipareigojimas kelionei. Tačiau, kad ir kaip tai gali pasirodyti vargiai įtikima, ją pavyko užsitikrinti beveik veltui ir net labai iš anksto. Įvykiams užbėgant už akių, galima pasakyti, kad posakis „geriau turėti ne 100 eurų (ar kito piniginio ekvivalento), o 100 draugų“ šiuo atveju pilnai pasiteisino. Manau, kad apie tai verta pakalbėti kiek daugiau.
Vasarą, įprastą darbo dieną Sugiharos muziejuje, tarp lankytojų pasitaikė japonų pora, ypatingai besidominčių Sugiharos ir šiaip istorija. O man, kaip sakoma, neduok pavalgyti, duok pakalbėti – taip ir ėmiau lietis per kraštus, kiek tik manęs klausėsi ir klausinėjo. Vyrukas, virš 60 metų amžiaus (manytina), puikiai kalbėjo angliškai, o jo žmona kiek tyliau laikėsi nuošaly, bet taip pat viskuo domėjosi. Kadangi mane užčiaupti darėsi sudėtinga, Shige (kaip save pristatė Katsushige Kajiwara sensei) pasakė, kad jiem laikas keliauti toliau, o kad išsiaškintume daugybę klausimų, kurie liko neatsakyti, apsikeitėme kontaktais. Ilgai netrukus, jau tą pačią dieną, Shige man brūkštelėjo ir padėkojo už ekskursiją muziejuje.
Po to dar apsikeitėme keliais laiškais ir kai Shigei prasitariau apie būsimą atvykimą į Japoniją, mudu abu su Sima buvome pakviesti į Tokiją, jei bus toks reikalas kada – tam tikslui gausime atskirą kambarį kondominiume (daugiabutyje) su vaizdu į Šindžiuku dangoraižius po kaire ir į Fudžio kalną po dešine (jei oras geras).
Vaizdai iš Kajiwarų buto. Nuotr. aut. K. Kajiwara.
Už tokią paslaugą Shige paprašė manęs, kad parengčiau pranešimą apie save, Kauną, Lietuvą ir kitas negirdėtas keistenybes bei pristatyčiau bendruomenės susirinkinime. Sutikęs su tokiais mainais palikau apsilankymo galimybę ateičiai, nes šis preliminarus susitarimas buvo įvykdytas pačioje rugsėjo pradžioje, kai apie konkrečias kelionės į Tokijų detales dar nieko nežinojau.
Taigi, artėjant kelionės dienai po truputį išsigryninom išvykos tikslus – sutikti seniai matytus žmones ir bent akies krašteliu žvilgtelti į Tokijo parkuose besikeičiančias medžių spalvas. Tiesa, nei vienas, nei antras punktas nebuvo 100% garantuotas – taip jau būna mūsų kelionėse. Bet per 6 dienų kelionę nenumatyti planų pokyčiai skamba labai tikėtinai.
6 dienų trukmės kelionė nėra savaime suprantamas dalykas, ypač, kai tai nėra oficialios atostogos. Tokia galimybė atsirado, kadangi lapkričio 23 diena Japonijoje yra nacionalinė šventė ir šiais metais tai buvo penktadienis. Simos konferencija turėjo prasidėti kitą pirmadienį, tad išvykdami į Tokiją penktadienį galėjome pasinaudoti ilgojo savaitgalio privalumais. Žinoma, 6 dienas suskaičiuoti galime tik su išimtimi, nes atvykstant į Tokiją vakare ne itin daug jo ir pamatyti galima. Ypač po 5 valandų autobuse.
Kaip minėjau anksčiau, Japonijoje tarpmiestinė kelionė autobusu man buvo naujiena. Ką galima pasakyti apie ją? Pasirodė besanti visai patogi. Kiekvienas keleivis prie savęs turėjo po USB lizdą telefonams pasikrauti ir saugos diržus, kuriuos privalu buvo užsisegti. Kelionės metu buvo numatyti du sustojimai vadinamose „service area“ – tokie taškai Lietuvoje yra tiesiog circleko („Circle K“) degalinės su keliais tualetais, o mūsų lankytos paslaugų zonos buvo nemaži kompleksai su gausybe tualetų, parduotuvėlių ir kavinukių-restoranų. Jokio reikalo apsikrauti užkandžiais išvykstant iš namų, nes kas 2 valandas sustojant viską galima patogiai ir greitai įsigyti būtent paslaugų zonose. Gaudami po 20 minučių pailsinti užpakalius ir prasivaikščioti buvome ganėtinai patenkinti. Bet, kaip sakoma, negirk dienos be vakaro, neperšokęs per griovį nesakyk „op“ ir panašiai. Kelionė netruko numatytų 5 valandų.
Ji truputį ištįso, maždaug pusantros valandos, nes būtent tokį kamštį sutikome netoli Jokohamos. Gal ir nebūtų nieko keisto, nes Jokohama – antras didžiausias Japonijos miestas su 3,75 mln gyventojų, bet laisvadienio vakare eismas jau galėjo būti ir apmažėjęs. Žinoma, tokių dalykų numatyti nelabai įmanoma. Užtat galima išvengti, jei keliauji traukiniais. Tiesa, šįkart pasirinkimo daug neturėjome, nes kelionės prioritetas buvo kaina, o ne patogumas ir tikslumas.
Tokijo stotyje persėdome į metro, kuris iki mūsų nakvynės vietos nuvežė be persėdimų ir tai truko apie 40 minučių.
Galiausiai atvykus iki vietos buvome pasitikti su namuose gamintų patiekalų nukrautu stalu, o vieną jų – takojakius - teko ir patiems padėti pasigaminti.
Apie būstą, kuriame teko garbė apsistoti, daug kalbėti nėra reikalo; trijų miegamųjų, dviejų vonios kambarių, prašmatniai apstatytas, su dideliu balkonu į Šindžiuku dangoraižius ir į Fudžio kalną (matėsi truputį) butukas buvo kol kas erdviausia gyvenamoji patalpa Japonijoje, kurioje nors ir trumpam, bet apsigyvenom. Aš iš kaimo, mane lengva nustebinti.
Laiko pačiame Tokijuje neturėjome ypatingai daug, nes tik šeštadienis ir sekmadienis tam buvo skirti; pirmadienio vidurdienį jau reikėjo pajudėti į Čibą, prefektūrą prie Tokijo. Šeštadienį paskyrėme dviems susitikimams – dieną su Simos bendramoksliais prie Vasedos universiteto, ir vakare su aktyviu Lietuvos-Japonijos santykių puoselėtoju Kendžiro Tamakiu (Kenjiro Tamaki) Mačidoje (miestas apie 40 minučių nuo Tokijo Šindžiuku stoties).
Viename iš Vasedos universiteto kiemų, šalia Socialinių mokslų fakulteto, radome atminimo lentą Čijunei Sugiharai. Jis Vasedos universitete mokėsi metus, tačiau negalėdamas savęs išlaikyti, buvo priverstas mesti mokslus.
Sekmadienį suplanavome pasimatyti su draugais Jūrate (Simos kursiokė iš VU laikų, bene 7 metus jau gyvena Japonijoje) ir Hisašiu (puikiai lietuviškai kalbančiu japonu, rašančiu doktorantūros disertaciją apie tarpukario Lietuvos politiką) Šindžiuku stotyje.
Pavalgę turėjome planą aplankyti bent jau tris vietas – Isetan prekybos centrą, Šindžiuku Gyoen nacionalinį sodą (新宿御苑, Shinjuku Gyoen) ir Ebisu Garden Place. Kodėl būtent ten? Tuoj papasakosiu.
Isetan prekybos centras yra įsikūręs modernizmo stiliaus pastate beveik pačiame Šindžiuku centre ir daugiausia jame galima rasti kiek brangesnių prekių, tad įprastai mes ten net neitume, tačiau Shige su žmona Miho primygtinai rekomendavo ten užsukti, nes, pasirodo, prekybos centre besanti lietuviškų gaminių – rūbų ir aksesuarų – stendas.
Savaitgaliais kai kurios gatvės uždaromos automobiliams, tad gėrėtis miestu galima ne tik nuo siaurų šaligatvių.
Lietuviškos prekės vidury Tokijo, vienoje judriausių šio didmiesčio vietų. Jau vien dėl tos priežasties užsukome pasižvalgyti. Stende, skirtame Šiaurės Kalėdoms („Nordic Christmas“) buvo lietuvių dizainerių poros Muku kurti lininiai rūbai, taip pat kvepiančios žvakės, molio dirbinių. Beje, buvo ir perkančių.
Lietuvos stendas Isetan parduotuvėje. Nuotr. aut. K. Kajiwara
Šindžiuku Gyoen nacionalinis sodas yra valstybinės reikšmės didžiulė žalioji zona Tokijo centre. Sumokėjus 200 jenų už įėjimą sode galima rasti skirtingų tematikų erdvių, kurias visas apžiūrėti reiktų bent jau keletos valandų. Žinodami, kad tiek laiko neturime, su draugais ėjome konkrečiu(?) tikslu – pasimėgauti rudens spalvomis. Be abejo, to čia ėjo ir kiti lankytojai, kurių buvo gana gausu, ypač prie išraiškingų klevų ar elegantiškų tiltelių per tvenkinukus. Nors ir buvo vėsoka, išeiti iš sodo nesinorėjo, tačiau oficialus lankymo laikas baigėsi ketvirtą valandą ir per garsiakalbius nuolatos buvome skubinami eiti vartų link. Vėliau prisidėjo ir mažiukai automobiliukai su švyturėliais – niekam nevalia likti sode sutemus. Pusę penkių išėjome pro vartus ir iškeliavome į kitą tašką.
Keletas Šindžiuku Gyoen sodo vaizdų:
Ebisu Garden Place turbūt žinomiausia pop kultūros gerbėjams, nes paminklas sode buvo vaizduojamas pagarsėjusiame paauglių seriale „Hana yori dango“ („花より男子“). Tiems, kurie serialų nežiūri, aktualiau gali būti faktas, kad šalia sodo yra žinomo alaus gamintojo Ebisu būstinė ir muziejus (štai iš kur ir pavadinimas). Tačiau žiemos šventiniu laikotarpiu sodas pritraukia minias žmonių dėl savo dekoracijų, kalėdinių eglučių ir šventinės mugės. Man pačiam asmeniškai įdomiausia būtent paskutinė priežastis, nes alaus muziejui lankyti reikia paskirti daugiau laiko, o su japoniška paauglių kultūra turiu itin mažai bendro. Bet apie šitą vietą ir jos ypatybes nieko nežinočiau, jei ne Sima.
Baigę apžiūrėti objektus ir nusivylę šventine muge (šiais metais jie neturėjo karšto vyno! Net ir už absurdišką 500 jenų kainą už pusę plastikinės) užkandome indiško maisto šalimais buvusiame restoranėlyje ir patraukėme ilsėtis.
Pirmadienio grafikas buvo kiek laisvesnis. Kaip ir prieš tai, taip ir tą rytą išvykome gavę sočius ir gardžius pusryčius ir neskubėdami patraukėme į Tokijo stotį. Įsitikinome, kad nepaisant buvimo turbūt svarbiausia miesto transporto ašimi, Tokijo stoties prieigos yra ypatingai nuobodžios ir tuščios. Žinoma, imperatoriškieji rūmai ir dangoraižiai aplink yra gražu ir smagu, bet jei norisi išgerti kavos, to padaryti nepavyks. Iš Tokijo stoties per 30 minučių nusigavome iki viešbučio Čiboje. Sima nuėjo į konferenciją, o aš iš lėto ruošiausi rytojaus pranešimui (už kurį mainais gavome nakvynę pas Kajiwarų šeimą). Vakaras buvo paskirtas alaus bokalams su draugais vietiniame bare, pasivadinusiame „Irish pub Always“.
Antradienį visą dieną Sima sėdėjo konferencijoje, o aš popiet pristačiau pranešimą „Japan, Lithuania and me: an (un)expected journey“ Mishop (Mitaka International Society for Hospitality) bendruomenės susirinkime. Ten renkasi vietiniai, kurie bendrauja angliškai ir turi laiko vidury darbo dienos. Kitaip sakant, dauguma jų yra arba senjorai, arba mamos. Vienas dalyvių buvo japonistikos centro Krokuvos Jogailaičių universitete steigėjas, į Krokuvą pakviestas griūvant Berlyno sienai. Metus praleidęs Lenkijoje jis matė savo akimis esminius istorijos įvykius. Dar dabar šiek tiek kalba lenkiškai.
Smagiai pabendravę su bendruomenės nariais išsiskirstėme. Vakare buvome sutarę susitikti su draugu Linu. Bet prieš tai turėjome jį atrasti.
Linas kaip tik tądien baigė turistinę išvyką su lietuvių grupe po Korėją ir Japoniją. O prieš tai mėnesį praleido Pekine. Mokslinė/projektinė veikla. Beje, rekomenduoju paskaityti Lino tinklaraštį. Itin įdomi asmenybė.
Trečiadienis – paskutinė diena Tokijuje. Sima vidurdienį užbaigė savo konferenciją ir palikę Čibą nudardėjome Šindžiuku stoties kryptimi.
Iš ten penktą valandą turėjome išvykti autobusu atgal į Nagoją, tačiau prieš tai dar sykį susitikome su Shige bei Miho, kurie mus pakvietė paskanauti jų mėgstamų ramenų mažučiame restoranėlyje netoli stoties. Šiltai atsisveikinę patraukėme savais keliais.
Išvykome iš autobusų stoties, įsikūrusios ketvirtame pastato aukšte. Nepatikėtumėte, bet kelionė atgal netruko nuplanuotų 5 valandų. Šįkart kamštis mus pagavo dar pačiame Tokijuje (o ko tikėtis piko valandą išvykstant iš bene užimčiausio Tokijo rajono), tačiau jis mūsų kelionę prailgino tik 40 minučių. Visiški niekai, palyginus su minėtąja grūstimi netoli Jokohamos. Grįžtant vėlgi turėjome gana patogų autobusą – su baterijų pakrovimo lizdais ir saugos diržais, nors sėdynės galėjo būti ir minkštesnės. Sustojome porą kartų paslaugų zonose (kitose, nei atvažiuojant, tačiau tokiose pat patogiose) ir namus galiausiai prigavome truputį po vidurnakčio.
Summa summarum, Tokijas visada kerintis. Jau vien faktas, kad tai – vienas didžiausių pasaulio didmiesčių (jei skaičiuotume ir priemiesčius, susidaro daugiau nei 38 milijonai žmonių), daro įspūdį. Nemiegantis, nenutylantis, nesustojantis, tačiau saugus, patogus ir vienas brangiausių gyventi. Ar vertas aplankyti? Be abejo. Būtinai. Ir ne kartą. Kelionės bilietams paklojome po 4200 jenų į priekį ir po 2000 jenų atgal, o nakvynė viešbutyje atsiėjo apie 15 000 jenų už dvi naktis dviviečiame kambaryje. Neįskaičiuotas lieka maitinimosi ir vietinio transporto dėmuo. Tai nebuvo itin pigu, bet Tokijo kainos ir neturi lepinti.